Valgykloje

Šiandien šventiniai pietūs. Visi gavome po papildomą porciją beskonės želė. Man iki jos dar tolokai, nes užtrukęs eilėje prie maisto langelio aš paskubomis kramtau pokiečius ne iki galo išvirtus žirnius, kuriuos bandau kuo greičiau išrinkti iš sriubos. Neramiu žvilgsniu, vos tepakylančiu nuo puspilnės žirnių sriubos lėkštės, kurią noriu kiuo greičiau baigti, lyg dalyvaučiau žirnių sriubos valgymo lentynėse, aš ieškau šlubo Napoleono. Jis man patinka. Jis geras žmogus. Mes visada randame apie ką padiskutuoti susitikę koridoriuje ar sode, vasarą ant suoliuko, kai mums leidžiama ilgiau mėgautis šiltais saulės spinduliais. Napoleono nematyti ir aš vėl Įnikstu į lenktynes. Šaukštas po šaukšto, rodos, artėju prie pergalės, kuri tuo pat metu tampa vis sunkiau pasiekiama. Giliai širdyje aš džiaugiuosi, kad gavau žirnų sriubos, nes mėgau ją vaikystėje, tik mano mamos sriuboje žirniai tirpdavo burnoje. Aš minutėlę, kramtydamas kietokus žirnius pasineriu į vaikystės prisiminimus, kol mano dėmesį patraukia metalinių kėdės kojų grengždimas per grindis. Jėzus iš lėto, atsargiai laikydamas padėklą, atsisėdą prie mano stalo ir sudėjęs rankas nebyliai meldžiasi savo tėvui.
-Gal matei Napoleoną?
Jis žvilgteri į mane kraupiu žvilgsniu ir aš supratau savo klaidą - krikščionys pagarbiai meldžiasi. Visi meldžiasi - musulmonai, budistai, krišnaitai, jehovos liudytojai, pagonys - pagarbiai, ir man mintyse šmėkteli klausimas „Kas yra tas dievas? „, bet atsakymo nesulaukiu nei iš savęs, nei iš Jėzaus, kuris net negirdėjo mano klausimo, kuris pasičepsėdamas su amžinąja šypsena veide šveitė žirnius. Aš įkniumbu į savo žirnių sriubos likučius tikėdamasasis geresnio sekančio patiekalo ir su nerimu laukdamas beskonės želė.