Berniukas kuris turėjo svajone

1 skyrius. Išsiskyrimas

Šiandien šalta, pagalvojau eidamas rudens spalvomis nuklotoje gatvėje. Ėjau užsimetęs plona paltą, nors jau buvo lapkričio pabaiga. Pirmasis sniegas neseniai buvo iškritęs, bet negausiai. Skubėjau neatsigręždamas, nes žinojau, kad manęs laukia. Žmonių veidai šmeižėjo man pro akis. Jie visi skirtingi ir kartu panašus, juose atsispindėjo rūpesčiai, nei vienas iš jų nebuvo linksmas tik tai juos vienodino. Aš žinojau, kad jų širdyse slepiasi šypsenos, tik gaila labai giliai. Bet ne tai man rūpėjo šia akimirką. Aš vis dar skubėjau galvodamas, kad tik nepavėluočiau. Galvoje sukosi mintys apie ją. Juokinga pagalvojus, kai pirmą kartą pamačiau jos veidą, ji nekrito man į akis, o dabar kraustau iš proto iš meilės. Žinojau, kad meilei aš dar per jaunas man dar tik septyniolika, bet jaučiau, kad ją myliu. Tas ilgesys kada nebuvo jos šalia draskė man krūtinę. Apkabinimai tiesiog įžiebdavo ugnį širdyje. Tas nepakartojamai dieviškai malonus jausmas neapleisdavo nei akimirkai, aš žinojau, tai ji, ta, kurios man reikia, kad užpildytų mano vidų. Pagaliau atėjau. Jos dar vis nėra, o gal aš pavėlavau? Sunerimęs stovėjau vidurį aikštės ir pažvelgiau į laikrodį. Gerai, nepavėlavau. Taip skubėjau ir jaudinaus, net nepastebėjau, kad liko visa valanda iki jos atvykimo. Dar  turiu laiko, bet tai juk paskutinis mūsų susitikimas šiais metais, o aš stoviu tuščiomis rankomis, reik nupirkt prisiminimą apie šia dieną. Pradėjau lakstyt po parduotuves kaip išprotėjęs. Nėr nieko tinkamo. Šitas banalu, anas gražus, bet man per brangus. Taip lakstydamas staiga pamačiau kampinė žaislų ir suvenyru parduotuvę tai buvo paskutinė mano viltis. Įbėgau į ją, nes laikas mane spaudė, jaudulys, kad vėl turiu galimybę pamatyt savo mylimąją tiesiog varė mane iš proto. Taip štai ko aš ir ieškojau, tai tiesiog tobula. Nuėjau prie kasos, padėjau reikiamą sumą pinigų, pagriebiau dovanų maišelį ir išbėgau. Supratau, kažko prie jo trūksta, beeidamas vis sukau galvą kas labai derėtu prie jos.. gėlė, o ar yra gražesnė gėlė išreiškianti meilę negu raudona lyg kraujas rožė? Man pasisekė, nes prie pat tos vietos kur turėjom susitikt buvo nuostabi gėlių parduotuvė. Pagriebiau didžiausia iš visu ir kaip tik atidavinėjau pinigus, kai bažnyčios varpinės laikrodis atsistojo ant trečios valandos ir išgirdau pirmą varpo dūžį. Kuris perėjo per visą mano kūną. Su lyg antru aš atsistojau vidurį aikštės. Drebančios kojos ir rankos privertė mane nusišypsot. Senei taip nesijaudinau. O vos tik išmušė trečias varpo dūžis, pasirodė ji. Iš toli atrodė lyg ji būtų skriejus pažeme. Baltas apsiaustas dengė jos kūną, kaklą buvo apsivyniojusi šaliku ir ant galvos užsidėjus labai žaismingą kepurę. Ji artėjo prie manęs vis greičiau, bet laikas man ėjo vis lėčiau. Kiekviena sekundė tą akimirką slinko taip lėtai, žmonės aplinkui tarsi pranyko, mano akyse liko tiktai jos veidas. Priėjus pažvelgė į akis ištarė labas ir jos rankos apsivyniojo aplink kaklą. Taip neapsakomai malonu laikyt brangiausią man žmogų glėbyje, aš net jaučiau kaip jos širdis daužos man į krutinę. Pagaliau mes paleidom vienas kitą, paėmiau ją už rankos ir vedžiausi tolyn gatve. Ji pradėjo manęs klausinėti: kaip tau sekasi brangusis? kaip gyvenimas? Kaip tėvams sveikata? Nespėdavau pilnai atsakyt į pirmą klausimą, kai jau ateidavo antrasis. Po to aš jai uždaviau panašius klausimus ir taip prasidėjo mūsų pokalbis. Nesustodami kalbėjom visą dieną. Taip aplankėm miesto parkus pasivaikščiojom prie upės, prie didžiųjų miesto įžymybių. Laikas leidžiamas su ja man tiesiog skriejo, net nepastebėjom kaip sutemo. Žinojom, kad jau laikas išsiskirt, žinojom, kad nei vienas to nenorim, bet nežinojom tik vieno...
- kada bus kitas mūsų susitikimas?, - nedrąsiai paklausiau aš
- nežinau..., - liūdnu balseliu tarė ji, - dabar kaip žinai išvažiuoju į užsienį mokytis ir grįšiu tikriausia tiktai vasara
- nesąžininga, kodėl aš negaliu važiuot kartu? nežinau ar ištversiu tiek be tavęs
- o kur tu dėsies daugiau meile? Nusišypsodama pažvelgė ir švelniai savosiomis lūpomis pabučiavo mane, - neliūdėk juk galėsim susirašyt laiškais, siusiu savo nuotraukas tau ir viską kas savaitę pranešinėsiu.
- Gerai, tu vienintelė moki taip mane nuramint
Dar kartą apkabinau ir akimis palydėjau ją į autobusą širdis tiesiog verkė iš skausmo. Toks ilgas laiko tarpas, bet žinojau- aš nieko negaliu pakeist, tad susitaikiau su ta mintim ir apsigręžęs traukiau namo.