Berniukas kuris neiškentėjo patyčių

Buvo berniukas Juozas pavadintas. Jį visi tampė ir jis bijojo sakyti.
Verkia gailiai mažam kampelį, retkarčiais  šaukia:
-Gana!
Išaušo rytas. Jis drebėdamas išlipo iš lovos ir ėmė kalbėti poterius:
-Mielasis Dievuli padėk man, -iš jo akių  pasipylė ašaros. Neskubėdamas jis valgo ir mintyse kalba:
-Padėk man- kartodamas sako.
Maudamasis batus kartojo- padėk man. Eidamas takeliu į mokyklą jis vis kartojo- padėk man. Jau prie mokyklos, drebėdams įžengia į mokyklą. Juozas išgirdo pirmuosius žodžius:
-Valkata atėjo! - jis nekreipia dėmesio. Jis griaudžiu balseliu pasakė:
-Pažiurėk į savę!
-Žiurėkit valkata prašneko- žiauru balsu pasakęs.
Visi pradėjo juoktis. Juozas bėga į klasę. Nepažįstamos jį pačiupo. Ir paėme iš jo kuprinę. Ir pradėjo mėtit kitiem. Jis nusiramino ir pradėjo gaudytį kuprinę. Po kiek laiko Juozas pagavo savo kuprine ir spruko namo. Bėgdamas takeliu jį apvoge. Išaušo 3 diena 5 val. ryto, Juozas nuėjo į mišką ir pasikore.
Nuo to laiko Juozo niekas nematė. Bet užtat buvo mokyklos sustiprintos.