Trys minutės meilės. I dalis

Jis švelniai palietė jos skruostą ir pasakė:
-Aš dar grįšiu.
Ji nenorėjo su tuo sutikti. Viduje klykė, nors jam neištarė nei žodelio.
Jis bėgo. Tik klausimas nuo ko? Nuo jausmų? Savęs? Nuo savęs nepabėgsi. Nuo jausmų taip pat.
-Kodėl? -paklausė ji jam dar neišėjus.
-Taip reikia, -rimtu veidu pasakė jis ir nuėjo.
Jo žingsniai jai pasirodė sunkūs ir neatpažįstami. Anksčiau jis taip nevaikščiodavo.
Ji norėjo pasivyti jį ir paprašyti, kad neišeitų. Pabučiuotų. Bet kojos tarsi prisiklijavo prie grindinio. Ji neištarė jam nei žodžio. Leido išeiti. Bet tada ji nežinojo, kad visam laikui.

Ji grįžo namo. Lūdna ir nusiminusi. Mama jos klausė, kas ne taip. Bet ji tik numojo ranka ir užsidarė kambary. Atsigulė ant visai jos nuotaiką neatitinkančios sofos.
Atrodo, kad krūtinėje atsivėrė didžiulė žaizda. Jie kartu praleido tiek daug laiko... Planavo ateitį ir kūrė įvairias protu nesuvokiamas iliuzijas.
Tai, ką jie kūrė metų metus, jis sugriovė per kelias akimirkas. Teisingi buvo žodžiai - reikia akimirkos atverti mylimiesiems žaizdas ir šimtmečių joms užgydyti.

Ji skambino jam. Bet kitame lauido gale tvyrojo nejauki tyla. Niekas neatsiliepė.

Kam mylėti, jei nėra atsako? Kam laukti, jei vis tiek niekas nepasirodys?