Išmokyk

Gal savo tikėjimo gairėm
nubrėšiu taisyklę tau eiti link savojo taško
kaip angelas vakar man rodė
sparneliais į širdį tuksendamas traukė
piktumą į orą, o meilę į širdį...
Laikas nestojo kol dūsavo kloniai
iš jausmo pamatę dar skrendančias liepsnas
nuo vaiko, kurs tapo akimirką šitą pamatęs likomo lašelį.
Ten paukščiai įkvėpę ramybę
plazdeno nuo medžio turtingo,
nušoko ant kito sugavę liepsnelę
to didžio, kurs kaupėsi mūsų beklausant gamtos.