Teistumas

Neteisk manes, už savo beprotystę aš jau sumokėjau
Už tai, kad mokiaus žodžių vėjo ir lietaus
Neteisk už tai, ko būti niekad negalėjo (neturėjo)
Už tai kur nešė mano mintys
Niekados..

Seniai prieš šitą teismą stojau .. ir kalbėjau.
Teisėjų buvo daug ir kits už kitą niūresni
Tikėjau ligi paskutinio kvapo ir norėjau
Kad liktų bent šie vartai, bent truputi praviri.


Vienok absurdo žemėj pilna ligi skausmo,
Absurdo sukančio pasaulį atbulai.
Suprasti niekada jo nemokėjau
Likau su savo veju ir lietaus rasa..


Tada pas visą matantį ir žinantį keliauti privalėjau
Praslinko metai, o po jų treti ir ketvirti..
Kaži kas laikė, traukė; privalėjau
Dar dienai likti, o tada jau su visam.