Dangaus vartai

Po ramaus, žvaigždėto dangaus skliautu jaukiai snaudė miestas. Gildijos bei cechai jau seniai baigė darbo dieną. Gatvėmis klaidžiojo tik viena žmogysta. Nerami siela buvo susisupusi į mantiją, o veidą slėpė po gobtuvu. Net jei norėtum pažinti tą, kuris klaidžioja taip vėlai, negalėtum. Akmenimis grįstoje sankryžoje nuaidėjo žingsniai. Dar šviečiantys pastatų langai prisiartinus kaipmat užgesdavo. Gyventojai bijojo būti nubausti už komendanto valandos nepaisymą. Supratęs, jog jį palaikė vienu iš seikų, Verdis šyptelėjo. Vaikinas taip pat nenorėjo susitikti inkvizicijos pakalikų. Tai, ką jis ketino daryti, buvo kuo tikriausias bažnyčios dogmų paniekinimas. Juk spręsti, kas gyvens, o kas mirs – Dievo privilegija.

- Ką ten matai? - Susierzinęs paklausė dėdė. Jis nekreipė dėmesio į tai, jog pusė barzdos mirkė srėbale. Senukas globojo Verdį jau treji metai. Vaikas visąlaik elgiasi keistai.
- Ko tu nerimsti? - Neištvėręs prunkštelėjo „gurmanas“.
- Ten... Ten yra baubas. - Mikčiodamas Verdis nedrąsiai bedė pirštu į kertę.
- Paistalai! - Senis trenkė kumščiu į stalą taip smagiai, kad tas net sugirgždėjo. – Kiek kartų tau sakiau, kad baubų nebūna?
- Bet aš matau... - Dar mėgino aiškinti vaikas, bet senis jau siekė lazdos. Nežinia, ką jis būtų su ta lazda veikęs, jei būtų pasiekęs. Nepasiekė. Kertėje žybtelėjo šviesa ir senis krito negyvas.
Nuo to laiko Verdis klajoja.

Verdis netikėjo Dievu. Taigi jam buvo nė motais visi tie įsakai. Kartais jam imdavo atrodyti, kad tik tuo jis ir skyrėsi nuo seikų. Filosofinių minčių apniktas vaikinas pasuko į Visų Šventųjų gatvę. Netikėtai iš už kampo išniro dvi vaiduoklius primenančios figūros. Seikai jį susekė. „Vilką mini, vilkas čia“, - pamanė Verdis. Tačiau greit pasitaisė - „Veikiau šunį... ”. „Bažnyčios kiemsargiai“ paspartino žingsnį. Vaikinas mikliai smuko į artimiausią skersgatvį ir kelioms akimirkoms dingo persekiotojams iš akių.
Du grobuonys skubiai nėrė paskui savo laimikį. Jie puikiai žinojo, kad šis skersgatvis baigiasi aklaviete. Paprastai niūrūs seikų veidai švytėjo nekantrumu. Juk ne kasdien pavyksta nutverti tokį garsų eretiką kaip Verdis. Apsvaigę nuo minčių apie būsimą garbę, jie ėmė karštligiškai vytis. Seikų apsiaustai plazdėjo nakties vėjyje. Tačiau, pribėgę kelio galą jie nieko nerado. Tamsa kruopščiai paslėpė Verdžio pėdsakus. Nežinia, ar su Dievo, ar su Velnio pagalba jaunasis eretikas išsprūdo iš kruvinų inkvizicijos nagų.
Vaikinas sėdėjo ant stogo. Jis su pasimėgavimu stebėjo sceną apačioje. Matė, kaip vienas iš seikų, apmaudo apimtas, sviedė į žemę savo „Šventąjį vedlį“ – prietaisą, su kuriuo ir susekė Verdį. Trapus daiktas, atsitrenkęs į negailestingą miesto grindinį, sulūžo. Eretikas dar kartą sėkmingai pabėgo.
Sėdėdamas vaikinas užvertė galvą į dangų. Pamatė žvaigždes – vilties ir to, kas nepasiekiama, simbolį. Tai jam priminė, kad seniau viskas buvo kiek kitaip. Tada jis dar nenorėjo nuo nieko bėgti.

- Apie ką galvoji? – Tyliai paklausė Eliza. Merginos akys smalsiai tyrinėjo Verdžio veidą.
- Apie mus... apie mus visus. – Ramiai tarė vaikinas. – Turiu omeny mūsų tikslą. Tai, dėl ko mes gyvename.
Niekada nerimstančios jūros ošimas užpildė trumpą pauzę.
- Aš taip pat. – Kiek nusivylusi tarstelėjo Eliza. Jos mintys buvo kiek žemiškesnės.
- Ar tiki, brangi Eliza, likimu šviesiausiuoju? – Ko ne išdainavo Verdis. Išgirdusi jos mėgstamiausio poeto eiles, mergina žavingai nusišypsojo.
- Tikiu Dievu...
- Ir aš norėčiau – Į posmą įsiterpė Verdis.
- ... Ir mūsų meile. – Užbaigė Eliza. Vaikinas atsakė žvilgsniu. Abu jautėsi laimingi. Tą naktį jaunuoliai skaičiavo žvaigždes.

Verdis rankovės galu nubraukė neklusnią ašarą.
- Nepasiduok. – Pats sau patarė vaikinas. Dar sykį metė žvilgsnį į žvaigždes. Nusprendęs, kad dangus niekur nedings, jis apžvelgė apylinkes. Kiek tik akys užmatė driekėsi pastatų stogų jūra. Visa kita išnyko tamsiame horizonte. Sumojęs apytikslę kryptį, Verdis mikliai nušoko ant grindinio ir vėl dingo miegančio miesto tyloje.

Tikslas – kapinės. Ironiška, bet būtent ten siekė patekti jaunas žmogus. Vaikystėje Verdis vengė tokių vietų. Ne todėl, kad bijojo, ne. Kapinėse jis matydavo daug „baubų“. Laikui bėgant Verdis suprato, kas tai. Ar bent jau manė, kad suprato. Niekas jo nemokino apie dvasių kvietimą ar mirusių prikėlimą. Visuomenei tai buvo tabu, o nesilaikantys draudimo buvo nedelsiant sudeginami ar užmėtomi akmenimis, idant negalėtų savo erezijų pasaulyje skleisti. Savamokslis treniruodavosi slaptai. Deja, sykį jis buvo pastebėtas ir nuo tada Verdį persekioja seikai.

Verdis dar sykį apsidairė. Tylu. Niekur nematyti nė gyvos dvasios. Pasitaisęs gobtuvą vaikinas žengė į kapines. Aplink vieni kryžiai. Tik kur ne kur blausiai mirgėjo vienišų liepsnelių atšvaitai. „Taip dar geriau“ – pamanė jis - „Niekas ir neturi matyti“. Beliko surasti tą vietą. Verdis pabandė prisiminti paskutinį savo apsilankymą čia.

- Ei, sarge! – Šūktelėjo Verdis.
- Ko reikia, akiplėša? – Rūsčiai mestelėjo kapinių prižiūrėtojas. Jis vertinančiu žvilgsniu nužvelgė lig šiol nematytą jaunuolį. – Ar tik neieškai bėdos?
- Ieškau žmogaus. – Kartu su žodžiais Verdis parodė auksinę monetą. Pinigėlis skambtelėjo, pasisuko ore ir, stebimas godžių sargo akių, nukrito į purvinas kapinių prižiūrėtojo rankas. Moneta mikliai pradingo kišenėje.
- Gal malonėtumėt konkrečiau, gerbiamasai? Mano žinioje daug dūšelių ilsisi.
- Jos vardas – Eliza. – Slėpdamas sielvartą atsakė vaikinas. Jo nenustebino toks staigus sargo nuotaikos pasikeitimas.
- Man rodos, žinau. – Kaip pinigas cvanktelėjo prižiūrėtojas. - Daili mergiotė buvo. Gaila, kad eretikė.
- Taigi... Gaila... Kur ji? – Niūriai paklausė Verdis.
- Štai ten. - Mostelėjo ranka į kapinių kampą. – Prie to nudžiūvusio krūmo. Ten supyliau jos pelenus.
- Pelenus? - Kiek sutrikęs pratarė vaikinas.
- Taip. Sudeginome ją pagal visus nuostatus. O pelenus į duobę supyliau. – Kažin ko didžiuodamasis savimi atsakė sargas. – Kad būtum girdėjęs, kaip ji klykė.
Verdžiui šito buvo perdaug. Jis pažvelgė prižiūrėtojui į akis. Po to ramiai, lyg nieko nebūtų įvykę, išsitraukė iš po skverno muškietą ir nuspaudė gaiduką. Triukšmo pabaidytos varnos nuskrido šalin. Verdis liko vienintelis gyvas kapinėse.

Jaunuolis priklaupė prie žemės. Patikrinęs dirvą jis išsitraukė odinį kapšelį. Mėnulio šviesoje sutvisko sidabras. Verdis ėmėsi kruopščiai dėlioti monetas, kol suformavo kryžių. Baigęs atsitraukė. „Kaip ilgai šito laukiau“, – tarė jis. Vaikinas išsiėmė nutriušusią knygiūkštę, kurią buvo nudžiovęs iš šventosios bibliotekos. Virpančiais iš nekantrumo pirštais jis atvertė reikiamą puslapį. Senas, susiraukšlėjęs popieriaus lapas buvo išmargintas keistais simboliais bei rašmenimis. Nors užkeikimą Verdis mokėjo mintinai, vis vien skaitė. Bijojo suklysti. Septintą kartą sušnabždėjęs burtažodį jis ištiesė rankas į priekį ir tarė:
- Sankt. – Ir gamta pakluso. Žvaigždės sumirgėjo ir iš dangaus lyg krioklys plūstelėjo melsva šviesa. Ji sukosi ratu tarytum verpetas, kol galiausiai užtvindė kapines ir... nurimo. Dingo danguje taip tūžmingai, kaip ir atvyko. Tačiau kai kas pasikeitė. Verdis jau nebebuvo vienas – šalia jo pleveno iškviestoji dvasia.
- Eliza? – Suvapėjo jaunuolis.
- Taip, Verdi, čia aš. – Tarė gražioji šmėkla.
- Man nepavyko, Eliza. Tu turėjai grįžti pas mane. Grįžti į gyvųjų pasaulį! – Kupinu apmaudo balsu sušuko Verdis. Atvykėlės veide pasirodė liūdna šypsena:
- Nekaltink savęs. – Eliza papurtė galvą. – Ne žmogui spręsti, kas gyvens, o kas mirs.
- Tačiau kaip mums būti drauge, jei mano siela kali šiam kančių pasaulyje? Sakyk, brangi Eliza, kaip?
- Yra tik vienas būdas... – Tyliai prašneko ji. Dvasios žvilgsnis susidūrė su žmogaus akimis. Jos degė ryžto ugnimi.
- Aš sutinku. – tvirtai tarė Verdis, nors jo keliai drebėjo. Kapinės vėl simbolizavo mirtį. Verdis nesuprato, jo paties ranka ar Elizos, paėmė muškietą, kurią vaikinas visada nešiojosi užtaisytą. Ginklo vamzdis palietė Verdžio smilkinį.
- Amžinai kartu! – Ištarė jie vienu metu. Ir kapinės liko tuščios.



Meilė susideda iš vienos sielos dviejuose kūnuose.
(Aristotelis)