Kaip išgyventi dar vieną dieną. ŽINYNAS. (Trečia dalis)

2010-01-24
Sekmadienis

Vakar vakare buvo net labai linksma. Apie pusę keturių atėjo Gintarė, mano vaikino sesuo. Būtinai turiu pasakyt, kad Gintarė man tokia pat artima, o gal artimesnė už tikrą seserį, jei tokią turėčiau. Mes dažniausiai žaidžiame kortomis „Grybų karą“ ir plepam apie visokiausius niekus. Pakeliuj į laisvalaikio kambariuką, Gintarei paskambino Andrėjus Dutovas, jos vaikinas ir mano psichiatrės sūnus. Gintarė su Andrėjum tik visai neseniai susipažino ir stačia galva puolė į aistringą draugystę. Kartais šiek tiek pavydžiu jiems tokios aistros ir artumo, kokio mudu su Žilvinu jau nebeturime ir, tikriausiai, niekad nebeturėsim.
        Aš, Gintarė ir Andrėjus bendravome nežinodami, kad mano mylima, sausainiais kvepianti gydytoja Svetlana, kurią kažkodėl iki vakar vadinau Jelena, yra jo mama. Kad Jelena iš tikrųjų yra Svetlana išsiaiškinau, kai Andrėjui papasakojau apie savo rašliavą. Pasakiau, kad jeigu kas nors šitai išspausdins, knygą būtinai paskirsiu Jelenai Ramšienei ir Jelenai Premelanajai. Andrejaus veidas išdavikiškai demonstravo sutrikimą. Aš maniau, kad mano sprendimas turėtų jį pamaloninti, nesupratau, kodėl jis toks sutrikęs. Andrejus tik pratarė „Viskas gerai, bet gal vis dėlto Svetlanai Premelenajai? “. Pasijuokėm, o paskui jis ilgai mane įtikinėjo, kad šitoj knygoj aprašyčiau jo katiną. Mudvi su Gintare jam bandėm paaiškinti, kad aš to katino net nepažįstu. Galų gale išsiderėjome, kad aš parašysu, jog Andrejaus katinas yra labai fainas. Na va, parašiau.
          Nepaisant Svetlanos Premelanajos giminystės ryšių su Andrėjumi, nežinojome ir to, kad tas keistuolis psichiatras auksine grandine ant kaklo, pas kurį man reikia eiti išsirašyti vaistų, kai Svetlana Premelenaja atostogauja, yra jo tėtis. Kai tai išsiaiškinau išspaudžiau apgailestavimo šypseną. Andrėjus tik linktelėjo ir pasakė, jog sutinka su tuo, ką manau. Beje, Andrejaus Dutovo tėvai išsiskyrę ir šiuo metu vyresnysis Dutovas kaip tik suka romaną su mano buvusia gydytoja. Žodžiu, kai vieno smagaus vakarėlio vyninėje metu tai paaiškėjo buvo daug nustebimo „Eik tu saaaaau“ šūksnių ir juoko. 
            Šiąnakt vėl blogai miegojau. Nerimas ar kokie kiti, man jau įprastais tapę, pojūčiai manęs nekankino, bet miegas kaip sėlinantis katinas vis prisiartindavo ir lemtingą akimirką išdavikiškai sprūdindavo šalin. Neišsimiegojau ir rytas buvo toks kažkoks ne toks. Ketinome važiuoti į bažnyčią, bet užšąlo mašina. Nieko nuostabaus, kai ryte minus dvidešimt celsijaus. Tai žiauriai užknisa, nes per lauką einant užšąla nosies šnervės ir dėl mašinos nenoro užsivesti pavėluojame į mišias. Švęstas vanduo taip pat solidariai užšalęs, o klebonas jau įpusėjęs pamokslą, tad diena nė kiek negerėja. Per mišias mano mintys kažkur klajoja, o po jų nueinu išpažinties.
            Atvirai sakau, man truputį kvaila eiti prie tos būdelės ir bandyti iššnibždėti savo nuodėmes, kad kiti parapijiečiai neišgirstų, todėl tūkstantmečius skaičiuojantį ritualą atlieku kiek kitaip – susitariu su vienuoliu pranciškonu Evaldu ir mudu pasikalbame akis į akį. Atsisėdu ant kėdės ir sakau: „Vėl prisidirbau“.
Šiaip dažniausiai pradedu bliauti, nes kažkaip sunku kalbėti apie savo blogus darbus. Pasakoju tai kas įprasta: apkalbėjau, smerkiau žmones, pykau ir pan. Bet verksmas užklumpa, kai pasakoju didžiausias nuodėmes: nemyliu ir nuolat gailiuosi savęs, pjaustau rankas, prisigeriu vaistų. Evaldas labai supratingas ir dažniausiai pabūna kempinė, kuri sugeria visas blogas mano mintis. Jis supranta, kad mane kankina skausmas ir neklausinėja, kodėl esu tokia ištižusi, nors turiu rankas, kojas ir visus kitus sveikam žmgui būdingus fizinius duomenis. Todėl šiuolaikiniame pasaulyje taip nuvertėjusi išpažintis man visada suteikia lengvumo pojūtį.
            Po išpažinties su Gintare keliaujame pas brolį Jordaną, kur lankome sutvirtinimo sakramento, liaudiškai vadinamo „dirmavonėmis“, pamokas. Jordanas labai griežtų pažiūrų ir tvirtai tiki tuo, ką kalba. O kalba daug ir kartais tą sunku priimti. Pavyzdžiui, kad pragaras tikrai yra, ir jame tikrų tikriausiai kenčia daugybė sielų. Tai prieštarauja kitų aiškinimams, kad pragaras tuščias, nes Dievas visų pasigaili, jis juk tobula meilė. Mano, kaip būsimos mokslininkės smegenims tokie dalykai kartais ima iš viso painiotis. Racionaliai suvokiu visas skirtingas religijas, kaip socialinį fenomeną, o širdis vis tiek veržiasi  kažkuo tikėti, nes ji tokia sužeista.
*
          Buvo atėjusi labai šauni Irmos ir Henriko porelė. Tiek pripasakojo juokingų istorijų, net visa ligoninė skambėjo nuo nuoširdaus mūsų trijulės juoko. Kvatodama pasakiau, kad vietoj manęs čia juos reikėtų į durnyną uždaryt.

2010-01-25
Pirmadienis

Man atrodo, kad šiandien nebegalėsiu nieko parašyti, nes ryte apsilankiau pas pikto veido, bet malonaus balso skyriaus gydytoją ir išdėsčiau problemą, kad nemiegu. Šiaip man jau geriau, tai turiu viltį iš čia pabėgti greičiau, nei įsivaizdavau. O išreiškus savo viltis garsiai, gydytoja mano spėjimus patvirtino. Dar pkalausinėjo apie nuotaiką, nerimą, apetitą ir pan. Tada paskyrė kažkokių vaistų, nuo kurių kažkaip maloniai sunkiai ir tingiai dėliojasi mintys. Gal bent ramiai pamiegoti šiąnakt pavyks. O beje, šiandien vaistus išdavusią slaugę reikia įsidėmėti, Giedrė parėjo su ištinusiu užpakaliu ir sakė, kad baisiai nemaloniai suleido. Gi man nuo rytojaus ryto dešimt dienų irgi leis neįtikėtinai skaudžių Neurorubino ampulių. Aš jau apgalvojau planą, kad slampinėsiu tol, kol užtiksiu vieną iš švelnesnių seselių ir tik tada atiduosiu savo sėdynę jos globon. Ačiū, man vienąsyk suleido Neurorubino ampulę iš karto ir be meilės. Iš to skausmo buvau įsitikinusi, kad užpakalis suplyšo.
Kad ir kaip esu apspangus, vis dėlto jaučiu būtinybę papasakoti, kaip šiandien restoranas Mc Donalds mane apsuko. Už penkis nupirktus didelius kompleksus žadėjo... Net nežadėjo, o baltu ant juodo kupono buvo parašyta, kad nupirkus 5 didelis kompleksus duos gerą knygą „Interviu su vampyru“, o panašus į Simpsonų herojų, apsispuogavusį greito maisto restorano darbuotoją mus aptarnavęs vyrukas apgailestaujančiu žvilgnsiu man atnešė mangos „Helsingas“ antrą dalį. Netgi ne pirmą. Ir dar, laikantis kažin iš kur ištrauktų papročių, ją reikia skaityti nuo galo. Nu atsiprašant, bet kur tai matyta. Pasijutau labai išduota, bet Gintarės ir Andrėjaus išsidirbinėjanti kompanija neleido man liūdėti. Jie vėl kažkaip sugebėjo pradėt kalbėt apie Gintarės nevaldomą, iš niekur atsirandantį juoką, kuris kartais patrukdo net meilės reikalus atlikinėti ir gestais pademonstravo, kaip ji vieną vakarą pradėjo ridinėtis iš vienos lovos pusės į kitą ir atgal baisiai kvatodama. Ir taip ne vieną, ne du, ne tris, ir ne keturis kartus, jei suprantat, ką turiu galvoje. Gintarė paėmė dar vieną bulvytę ir ramiu balsu pratarė, kad reikia žmonėms kartais gi pramogų.
Tiesa, šiandien buvau psicoterapijos grupėje, ir jei turėčiau teisę, tai prispakočiau tokių perliukų, bet deja, terapijos nariai turi laikytis vienintelės – konfidencialumo – taisyklės, todėl apie tą terapiją neįsivaizduojamomis valios pastangomis reikės patylėt. Ir šiam vakarui, regis, jau visai užtilt, nes kiekviename parašytame žodyje randu po klaidą. Tikrų ratukų išrašė. Einu pamėgint pataikyt su dantų šepetėliu į burną ir krisiu miegot.