Tik aš ir tu

*K

Ryte stiprios kavos puodelis ir tikėjimas. Tikėjimas. Bet kas yra tas tikėjimas? Vakar Marlena... Keista jos pravardė Marlena.... Atrodo atsirado, kai norėjom pabėgti nuo savo tautybės. Ji Marlena. Aš Klarkas. Ir mes laimingi Marlena ir Klarkas. Laimingi savo suknistame gyvenime. Taigi... Vakar Marlena sutrypė savo mažomis kojytėmis ir tyliai  pasakė “Nebenoriu, nebenoriu taip gyventi. Nebenoriu daugiau pabust ryte su minti, ar aš dar šiandien tave pamatysiu... Nebenoriu... Nebegaliu... “
Ji sėdėdavo rytais ant suoliuko ligoninės parke, lyg tyčia toj vietoj, kur geriausiai galėdavau ją matyti. Ji ten sėdėdavo savo rankutėmis apglėbusi kavos puoduką, jos lūpos trūkčiodavo lyg kalbėdamos maldą. Kartais jos lūpos virpėdavo, kartais sustingdavo, kartais jos liūdnos akys pažvelgdavo į mane. Bet ji manęs nematė... Ji manęs negirdėjo... Nejautė... Hmm... tikriausiai ir nesuprato...

*M

Žinot, ko aš nesuprantu? Aš padariau jų sūnų invalidą, o jie į mane reaguoja, kaip į šeimos narę. „ Taip žinau, Marlena, labai sunku, bet turim laikytis“; „ Marlena, nėra taip blogai, viskas tuoj pagerės“; „ Pamatysi jis tuoj pakils ir galėsit vestuves kelti“ Man jau bloga nuo visų tų žodžių, nuo jų veiksmų, nuo gyvenimo. Jis guli ten apkarstytas įvairiais laideliais ir vamzdeliais, visi apie ji vaikšto ant pirštų galiukų. O kas kvailiausi jie kalbasi su juo. Lyg girdėtų... Na taip gal girdi, juk akis pajudinti moka. Moka, bet lūpų pravert nemoką, nemoka pakelti kojos, nemoka nueiti į tualetą, nieko jis nemoka. Tik akis pajudint. Koks žygdarbis. O jis sugeba protauti? O jis atsimena? O jis  jaučia? Ar jis dar turi tuos pačius jausmus?
O jūs žinot, aš rytais atsisėdu ligoninės kieme priešais jo langą ir kalbuosi su juo. Paradoksas argi ne? Kalbuosi su juo, o gal su jo atsiminimu? Pasakoju jam istorijas, kas buvo, ką jaučiu. Bet kai aš įžengiu į tą pastatą, į tuos pilnus skausmo namus, kai aš pamatau jo lovą, aš sustingstu. Mano kojos palūžta, rankos pradeda drebėti. Juk tai žmogus, mano žmogus. Mano gyvenimas. O aš kvaiša negaliu prie jo prieiti jo paliesti... Ir taip visą savaitę, paskui mėnesį. Kol vakar, vakar išdrįsau. Jis miegojo, o aš tyliai įslinkau. Tada užsimerkiau ir rankomis ėmiau liesti jo kūną. Mėginau prisiminti jo veidą, krūtinę, kojas. Bet... Dabartinis vaizdas toks nepakeliamas... Nebegaliu... Būna aš sėdėdama parke užsidengiu akis ir bandau keliauti laiku, bandau negerti, bandau nesėsti į mašiną, bandau neleisti Klarkui važiuoti su manimi, bandau pajusti jo lūpas ir iškviesti jam taksi. O tada pokšt ir Klarkas prieš mane jis nejuda, jis guli tik akys, akys pamišusiai šoka. Klarkai, mano Klarkai, nustok šokti akimis, šok kojomis, šok širdimi tik ne akimis. Jūs žinot, žinot kartą man Klarkas sakė: „Geriausi žmonės miršta rugpjūti“. Norit atspėti, koks dabar mėnuo? Rugpjūtis, tas prakeiktas rugpjūtis. Aš bijau... Aš bijau pabust ryte. Bijau, kad pabudus jo nebebus... Kad jo akys nebešoks, kad mano širdis nustos virpėti jį pamačius... Kad... Aš jį myliu... O Klarkai, ar tu girdi mane, ar tu girdi? Aš myliu tave! Net ir gulintį lovoj, net ir prikaustytą prie jos amžiams... Myliu...

*K

Aš žinau, kad Marlenos nėra šalia. Aš žinau, kad ji per silpna iškęsti šitokį vaizdą. Aš žinau, kad ji bijo, jog nepabusiu ryte. Bet aš dažnai matau ją. Matau ją širdyje. Ir dabar ji šoka tiesiai prieš mane. Marlena niekad nemokėjo šokti, bet šiandien ji šoka. Šoka, kaip balerina iš muzikinės dėžutės. Sukasi ratu ir šoka. Šok, šok, Marlena, nesustok. Ir aš kartu ir aš kartu su tavimi. Ir štai mes šokam šį meilės šokį. Marlena, tik aš ir tu, na dar mūsų prakeiktas gyvenimas. Šokam... Šokam... Per amžius... Taip gražiai... Tik aš ir tu... Marlena...

*M

Klarkas... Rugpjūtis... Klarkas... Rugpjūtis....
.... Akys nebešoka....