aš dar turiu truputį laiko perskaityti kelias poezijos knygeles kurios netilps į lagaminą ir skubu užrašyti troleibuse šitas eilutes į knygelę šalia daiktų kurių būtinai būtinai turiu nepamiršti sąrašo kol dar ne mano stotelė kol dar sėdžiu šalia vaikų įlipusių prie Forum Cinemas Vingis ir vartančių „15 min” jie net nenumano kad aš apie juos dabar čia rašau -tau patinka tokie filmai? man irgi ne, kažkoks šūdas skubu suskrebenti jų žodžius į knygelę virpant troleibuso kūnui drebant pirštams kol dar ne štai ir mano stotelė
Tokiai lyg ir kasdienybei pritaikyti poezijos vualį, ne per sunkų, ne per lengvą, neįmantrų, o tokį tikslų, kad kasdienybė tampa jauki, be iššieptų dantų, kreivų šypsenų, raminamų vaistų. Toks puikus pavyzdys, kad stebėtojas gali visa, ką stebi paversti poezija. Palengva suskaitysiu Jūsų eilėraščius. Ir nebus gaila laiko.
Nojau, aišku, kad Rimanto geresnis. Šitas tekstas apskritai parašytas netyčia nusižiūrėjus jo manierą prisiskaičius "Švelniai tariant". Beje, šią knygą rekomenduoju visiems. Gal net nereikėjo dėti šio teksto prie kūrinių, jis tikrai nėra stiprus, nors man jau atsibodo tas rašykiškas požiūris į tekstą, kai matai tik balus, stipru, nestipru, etc. Čia tiesiog impresija, parašyta prieš išvažiuojant, kai buvau apimta to stipraus jausmo, kuris visuomet aplanko, kai tenka ką nors palikti, kai važiuodavau troleibusais ir stebėdavau Vilnių godžiai godžiai, lyg paskutinį sykį gyvenime.
Vat aš irgi ne kartą norėjau kažką tokio pasakyti, ar pacituoti kaip Prozerpina dabar :) Poetas tarnauja poezijai, poezija – skaitytojui. Todėl tik pats rašytojas geriausiai žino, ką jam diktuoja jo pašaukimas. Va. :)
O šis eilius man patiko :)
poezija jiems būna per sudėtinga, ir jie tada sako – nesąmonė, poezija jiems būna per daug paprasta, ir jie tada sako – čia ne poezija, o kažkokie dienoraščiai iš tiesų jiems ir nereikia jokios poezijos
tai kur poezija? – klausia ir klausia žurnalistai sutrikusių poetų, nudūrusių akis į žemę, neturinčių ką atsakyti