Auksinės istorijos 5 Durnius

Ir vėl Gediminė. Ir vėl, iš užmirštos atminties, atplaukia dienos, kurios kone kasdien, o kai kada ir kasdien sukdavosi apie ją ir atnešdavo vis naujų ir naujų nuotykių. Tas upelis, išskyrus pavasarinius potvynius, niekuo nebuvo ypatingas, o per vasaros karščius jis visiškai išdžiūdavo ir vandens likdavo tiktai gilesnėse vietose. Tačiau tai vertinome kaip didžiausią Dangaus dovaną: mat tose mūsų vadinamose „buchtose“ visada užsilikdavo žuveliokų iš kurių įdomiausi būdavo vijūnai. Mama tai jų nelabai mėgdavo, nes jie, ir išvalyti, ir supjaustyti, ir pabarstyti druska, vis dar judėdavo keptuvėje, o mums tai būdavo didžiausia buitinė pramoga ir skanėstas. Bet įdomu ir gaudyti. Buvau nusimezgęs didoką, kūgio pavidalo „čerpoką“, kuriuo gaudydavau ne tik upelyje, bet nusibaladodavau ir į ežerą, kuriame jau buvo galima pasigauti ir  karosų, na o jeigu dviese, tai ir lydekų. Ešerių nelaikydavome naudingomis žuvimis ir jei įkliūdavo nedidelis – neimdavome. Mat, skusti jų žvynus būdavo sunku. Slidūs kaip gyvatės tie ešeriai ir dar kaulėti, pilni ašakų. Taip ir saugokis, kad gerklėje neįstrigtų.
  Vieną saulėtą, šiltą vasaros rytą su tokiu „čerpoku“, įsibridęs taškausi vandenyje, bet nelabai sėkmingai. Pavyko tik vieną vijūną įvyti į gaudyklę. Bandau visiškai sudrumsti vandenį, tada jau gali tiesiog rankomis sugauti. Ir pavyksta. Sugaunu dar tris ar keturis ir visus sudedu į puodą su vandeniu, kad kol parsinešiu namo, jie negautų galo. Visiškai užsiėmęs žvejojimo aistra, nematau nieko kas aplinkui vyksta. Tik išgirstu kažką plumtelėjus į vandenį. Pakėlęs akis matau, kad manasis puodelis plaukia vis prisisemdamas vandens. O žuvų jau ir kvapo nelikę jame. Išlipęs į krantą apsidairau – nieko nesimato. Iš karto sumetu, kad čia bus Placido darbas, betgi kad Gediminė šitoje vietoje jau priklauso mūsų „kalionijai“. Kodėl jis taip padarė? Šaukiu:
  - Ei, durniau, išlįsk, ko slepiesi? – Tyku, nieko nesimato.
  - Durniau, durniau!..
  - Na ir durnas tu, -dar pridedu.
  Staiga iš už vieno alksnio išlenda Placido sesers bernas su kuriuo ji draugavo, ir traukdamas iš kišenės pistoletą atkiša į mane:
  - Ką aš tau durnius? Ar aš tau durnius?
  - Tuoj nušausiu. – Ir užtaisinėja pistoletą.
  - Bus tau...
  Na, žinoma, aš vos į kelnes nepridėjau. Veblenu:
  - Tai kad aš... aš galvojau, kad Placidas... mane gąsdina... Aš gi nemačiau...
  Nepamenu kaip jis mane dar gasdino, bet daugiau nepratariau nei žodžio. Galų gale apsisuko ir nuėjo mojuodamas tuo pistoletu. Bet paėjęs kiek tolėliau dar kartą atsisuko ir man pagrasino pistoletu. Man jau daugiau nerūpėjo žuvavimas, susirinkau savo daiktelius ir parėjau į namus tuščiomis rankomis
  Šito žmogaus vardas buvo Jonas iš Mieliūnų kaimo. Jis jų namuose turėjo ir šautuvą. Vaikščiojo civiliai  apsirengęs, tačiau priklausė miestelio „stribokų“ (istrebiteli – liaudies gynėjai) būriui.
Todėl šie kaimynai nebuvo išvežti. Nors du kartus, kažkam, o gal jų šitam žentui pranešus, kad pasiruoštų „vežimui“, buvo pilnai susiruošę. Pas mus sugabeno, dvivagį poros arklių traukiamą plūgą, arklinę kuliamąją, arpą, dar kažką. „Jeigu prireiks – naudokitės sakė Cipras – gal galėsite ko nors ir mums atsiųsti“. Tiktai jų taip ir neišvežė, nors buvo du kartus pas mus ūkio padargus suvežę ir vėl atgal reikėjo nusigabenti. Jų šeima: Cipras ir Cipruvienė, duktė Anelkutė, ir trys broliai Bronius, Stasys ir Placidas. Dabar gyvas likęs tik jų jauniausias sūnus ir mano vaikystės draugas Placidas. Gyvena toje pačioje tėvų turėtoje sodyboje ir atgavęs 14 ha žemės bandė šiek tiek ją dirbti, tačiau turtų neuždirbo. O „vežimo“ metu Cipro broliai Rapolas ir Vaclas su šeimomis buvo išgabenti „pas baltas meškas“ kaip nelinksmai juokaudavo žmonės.
... Vėliau „stribokas“ Jonas apsivedė su Anelkute, pasistatė nedidelį, bet jaukų namuką Alytuja ir ten pragyveno iki savos pabaigos. Be to, jis fotografavo, buvo įsitaisęs fotolaboratoriją. Placidas tuo naudojosi, nes nei pas juos kaime, nei pas mus dar elektros nebuvo. Placidas anksčiau už mane nusipirko fotoaparatą „Liubitelj“ ir naudojosi savo svainio galimybėmis gaminant fotografijas.
  Aš taip pat buvau įsigijęs, per ašaras, tokį patį fotoaparatą „Liubitelj“. Tikrai, išverkiau ištisą savaitę, kad gaučiau iš tėtuko pinigų, kol galų gale jam pagailo manęs ir davė 14 rub. Nepaprastai apsidžiaugęs, apžergiau dviratį, nulėkiau 12 km. į Alytų ir triaukščiame Zimavičienės mūre, kur buvo kultūrinių prekių parduotuvė ir nusipirkau tą išsvajotą aparatą. Placidas, draugystės vedinas, imdavo ir mane į savo svainio namus ir ten dieną - naktį darydavome nuotraukas naudodamiesi, ir jo aparatūra, ir elektra, ir dar prireikdavo, bent ant grindų, numigti gabalėlį vėlyvos nakties. Į namus parvykdavome, ir neišmiegoję, ir išvargę, bet su glėbiais nuotraukų ir tai mums buvo didžiausias džiaugsmas ir atpildas už mūsų nepriteklius ir vargus. Apie tą istoriją  niekuomet nesikalbėjomem su juo nesikalbėjome. Tiesiog ją pamiršau. O jis? Nežinau. Tur būt, jeigu net ir pavyktų susitikti toje Amžinybėje, labai abejoju, kad prisimintume visa tai. Tikiuosi, kad nesusitiksime.