Kūrybinė abstinencija

Nežinau, ar jums taip būna, kad širdis plyšta nuo emocijų, galvoje tūkstančiai minčių naujam nepakartojamam kūriniui, vos ne šedevrui, tokiam pribloškiančiam ir tuo pat metu kiekvienam pažįstamam, paprastam... O parašyti nieko negali. Kaip neregys bandai prisiminti vasaros gamtos spalvų paletę, kaip kurčiasis stengiesi nuspėti smuiko stygų virpesių subtilybę ar kaip nebylys trokšti dainuoti karaoke, taip dėlioji kūrinio mozaiką, kuri niekaip nesusideda į vientisą paveikslą... Galiausiai nusispjauni. Liaujiesi bandęs. Juk kūryba - laisva paukštė: kada nori atskrenda, kada nori išskrenda. Galbūt mūza įsižeidė ir nusisuko. Tebūnie.

Ne taip paprasta. Kažkoks įkyrus balselis neleidžia numoti ranka ir kviečia brūkštelti porą žodžių (tiksliau: spustelti keletą eilučių kompiuterio klaviatūra (kaip neromantiška)), nors vėliau ta rašliava šlykštiesi kaip beprasmiškai banalia, patetiška, persūdyta subjektyvių išgyvenimų ir menkai metaforiška. Kam to reikia? Imi ir atsakai nejučia: man. Kūryba (kokia ji bebuvusi) išlaisvina. Leidžia skristi besparniui, plaukti – bijančiam vandens, kalbėti viešai – užkietėjusiam mizantropui. Dar daugiau, tai – nemokama psichoterapija, kurios metu pats narstai savo būtį. Pats atrandi nepažįstamus sielos užkaborius, juose klaidžioji, nusivalai voratinklius nuo paslėptų jausmų, pažadini emocijas, galiausiai - randi save. Būna – išsigąsti to, kas tiek metų giliai tūnojo pačioje sielos šerdyje. Kūrybos metu į išorę veržiasi visi demonai, angelai, mitinės būtybės, kompleksai ir drąsa, žavingi ir apverktini asmenybės bruožai. Viskas užputoja ir išsilieja kūrinyje. Tai tikra palaima. Kūrybos paslaptis, kurią įminus norisi mėgautis be galo.

Deja, galima abstinencija. Pirštai tampa lediniai. Mintys per greitos, kad būtų įamžintos. Žvelgi į tolį ir klausaisi tūkstančio zvimbiančių įkyrių idėjų. Su musgaudžiu norėtųsi keletą priploti ir pažiūrėti – apie ką jos sukosi. Pagaunu vieną už sparnelio, žiūriu – eilėraštis apie aistrą. Širdis apsąla. Praskrenda kita. Čiumpu už kojytės – proza apie pomirtinę meilę. Nuostabu. Trečios gaudyti nesiryžtu. Tik nueinu nuo lango ir skambant super-lyriškai-gundančiam Elvio „are you lonesome tonight“ tyliai pasimeldžiu savo apleistam vyriškam mūzos variantui. Grįžk.