Žemei

Tavo ašarom, žeme, mes vilgome duoną
Į kurią lyg gėlė įsipynęs rugys.
Piešiam viltį širdy, skiautėj saulę raudoną:
Iš delnų mums šviesos nieks išplėšt neišdrįs.
Tavo ašarom, žeme, mes girdome lietų.
Skalsūs vandenys krinta ant tavųjų pečių,
Vieškely palei mišką liko pėdos įmintos.
Plazda margas drugys tarp laukų dar plačių.
Tavo ašarom, žeme, mes išgrįsime taką
Lai kelionės prasmė bus tyra ir šviesi.
Atminimais pareisim, bus kaip proseniai sakė -
„Kančioje išsapnuota mūs paguoda esi... „