„Mažasis princas“

Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. (Tik nedaugelis tai atsimena.)
                                                                                                                Antuanas de Sent- Egziuperi
                                                                                                                                                                                           
Tamsus vakaras. Gatvėje nė gyvos dvasios, tik iš kažkur toli girdėti šuns lojimas. Bet netikėtai prieš akis išdygsta žmogaus šešėlis. Tai Džiovinis (mano kaimynas, jis dirba batų fabrike) grįžta namo. Turbūt man vertėtų prieiti ir pasisveikinti.
-  Labas vakaras, dėde Džiovani! – prieidamas arčiau sakau.
- O, tai tu, Federikai! Ar ne per vėlu tau vienam klaidžioti gatvėmis ... dar be palto? Eime namo, dar peršalsi, - subarė jis.
Dėdė Džiovanis buvo labai rūpestingas žmogus ir šilumos bei meilės jo namuose niekad netrūkdavo, bet dabar ne apie tai. Nors ir buvo vėlus vakaras, o tokiam vaikui kaip aš buvo pavojinga vaikščioti vienam, aš tęsiau savo žygį į miestelio biblioteką. Tad tariau:
- Dėde Džiovani, nesijaudinkite dėl manęs, man reikia skubėti į biblioteką. Taip noriu perskaityti knygą apie baobabus ir berniuką, atrodo, jis buvo princas.
  - Gal tai „Mažasis princas“? – paklausė Džiovanis.
  - Taip, tai jis! - šiek tiek nustebęs sušukau. Juk tai knyga vaikams, suaugusieji skaito kitką, kas man ligi šiol nesuprantama.
  - Aš tau galiu pagelbėti. Tą knygutę aš turiu, galėčiau tau ją paskolinti. Grįžtam/kim namo, Federikai, lauke taip šalta, o tu vis dar be palto,  - pasakė dėdė Džiovanis.
  - Dėkoju. Su malonumu grįšiu su jumis. Jūs teisus, lauke tikrai barška šaltukas ir mama turbūt jau jaudinasi, kur aš pradingau, - pasakiau aš ir mes pasukome namų link. Po kelių akimirkų mes jau stovėjome prie durų.
  - Metas atsisveikinti, Federikai, - šypsodamasis tarė jis.
  - Bet dėde Džiovani... Jūs pamiršote, - šiek tiek nusivylęs tariau. Nepakęsdavau užmaršumo, tai mane trikdė.
  - Ne, vaikeli, tu klysti. Aš nieko nepamiršau. Štai tavo knyga, - pasakė Džiovanis ir atsisveikino. Kelias akimirkas negalėjau atsitokėti, vis dar stovėjau prie durų. Man buvo gėda.
  Kitą rytą atsibudau savo lovoje, nepamenu, kaip ten patekau, bet manęs tai ir nedomino. Tik akys blaškėsi tarp keturių sienų ir kažko ieškojo. Tuo tarpu ausis pasiekė moters balsas: „Laikas keltis, Federikai. Pusryčiai jau paruošti“. Tai mama mane kviečia prie stalo, reikia keltis.
    - Labas rytas, mama, ką šiandieną mums paruošei? – ražydamasis paklausiau.
    - Sveikas, brangusis. Šiandieną bus blynai, - švelniu balsu atsakė ji. – Anksti ryte buvo užsukęs Džiovanis, atrodo, tu pamiršai paimti kažkokią knygą. Aš ją padėjau tavo kambaryje ant stalo. Išgirdęs tai, pasijutau labai nejaukiai. Skruostus nudažė raudonis. Dabar man nerūpėjo, ką toliau kalbėjo mama, galvojau tik apie Džiovanį ir jo knygą ir apie tai, kaip aš atsidūriau lovoje. Greitai pašokau nuo kėdės ir sparčiu žingsniu laiptais užkopiau į kambarį. Nežinau, kas mane apėmė, bet elgiausi kaip beprotis. Atrodė, kad lipu amžinybę ir niekada nepasieksiu kambario durų. Bet štai jos, priešais mane. Ranka pasuko durų rankeną ir po trumpos akimirkos jau buvau viduje. Žvilgsnis iškart nukrypo prie rašomojo stalo, kur gulėjo knyga. Priėjau ir paėmiau ją į rankas. Ji buvo apdulkėjusi, visai negraži, bet mane traukė kaip magnetas ne jos viršelis ar išvaizda, o tai, kas parašyta joje. Atsiverčiau pirmąjį puslapį: „ Dedikacija Leonui Vertui“. Pieštuku kažkas pabraukta: „ Visi suaugusieji iš pradžių buvo vaikai. (Tik nedaugelis tai atsimena.) “