Tylos kulminacija

Raudono aksomo portjeros
kaip mitinės pabaisos vokai traukiasi
aklinoj tamsoj, nes prožektoriai neįsižiebia
gal ir gerai - geriau girdėt krebždėjimas pelių
ir girgždesys medinėj mizanscenoj,
per didelių juodų lakinių batų
kyšančių iš po raudono skarmalo.
Žirklių čaksėjimas šaižus
atliepia tylai,
Ei, atsargiai, kad nepabustų apšvietėjas!
Ant sofos guli motina užspringus kandikliu,
ir iš burnos dar rūksta dūmai,
tarsi dvasia garuoja lauk.
Lūpos raudonos šypsos salei, laukia biso
ant juodo motinos korseto
poruojas geltonos plaštakės
bjauriai klykdamos,
tarsi sparnus kas žirklėmis karpytų,
o juk aplink tamsa ir salėje nėra žiūrovų,
Ir apšvietėjas ant prožektorių laidų siūbuoja,
bando išgauti tylos kulminaciją...