Iš Liepos užrašų

Geltonas, visai neprabangus riedantis autobusas. Nepopuliarus.  Ir aš jame. Tiesa, maždaug per pietus jis būna visai pilnas. Rytais – pustuštis, vakarais – mano asmeninis limuzinas. Nebuvo labai svarbu kurs jis veža. Maršrutas man nerūpėjo. Gimusi su ne menka stebėtojo gyslele aš nemandagiai spoksojau į šią popietę susirinkusius keleivius.
Bandžiau prisiminti save dvylikos. Bjaurus, užsispyręs, kaprizingas vaikas. Protingi mokosi iš svetimų, kvailiai – iš savų klaidų. Priskiriu save prie kvailių ir man visai ne gėda.  Deja, bet nėra čia kuo ir didžiuotis. Įdomu, jeigu būčiau gimusi berniuku, ar būčiau panaši, į tuos, kuriuos stebėjau tądien autobuse? Pasirinko, niekšeliai, jaunesnį, silpnesnį, akivaizdžiai protingesnį, akiniuotą, išauklėtą pašaipų objektą. Tokie gyvenimo momenteliai priverčia mane susimąstyti ir dar kartelį pasiskaičiuoti. Kiek man metų? Kada gimiau? Aš, kaip ir kitos keliaujančios pensininkės smerkiančiu, pamokslaujančiu žvilgsniu stebėjau berniūkščius, aš  mintyse, mano draugės – garsiai bambėjome, stebėjomės šiuolaikiniu jaunimu. Visokiausiais būdais stengėmės sutramdyti, paauklėti vaikėzus. Sutinku, abu pasaulinius karus pergyvenusios, visko mačiusios damos turi pilną teisę reikšti savo nepasitenkinimą, sudrausminti jaunimą. Tačiau aš, kuri vos prieš penketą metų elgėsi lygiai taip pat, o gal ir dar siaubingiau, ką gi čia veikiu? Turbūt, iš nuobodulio. Taip, reikia surasti pasiteisinimų. Ir kuo daugiau. Maršrutas ilgas, varginantis, langai purvini, o ir vaizdas pro juos pabodės, puikiai pažįstamas. Medis, medis, namas, gražus namas, pavydžiu šito namo, fui, neskonybė, kioskelis, medis, įdomu koks čia medis, posūkis, jau ne be toli, duobė, šuo, pilaitė, niekšai, medis... O gal tik tokiu būdu galiu pasijusti subrendusi, suaugusi mergina? Juk smagu retsykiais parodyti savo galią, sumanumą, pranašumą. Tačiau ir čia man nesiseka. Bernužėliai, nusišaipo, spjauna tau į veidą (džiugu jei nepataiko), parodo vidurinį pirštą, mandagesni – iškišą liežuvį ir pasileidžia bėgti. Vykis - jei nori. Gausi spyrį į koją arba krūvas „komplimentų“. Net ir mano gelbėjama auka smerkiančiu žvilgsniu stebi mane, o iš jos mažos dailios burnos sklinda žodžiai kažkodėl neprimenantys džiaugsmingos padėkos. „Durnė“. Turėjau sustoti pailsėti ir suvokti kas čia ką tik įvyko. Ak, norėjau būti Motina Teresė, didvyrė, drąsiaširdė geradarė, troškau praskaidrinti dieną tiek sau, tiek aplinkiniams. O pasirodo, iš mano gerų norų liko tik šnipštas. Blogiečiai išsišaipė iš berniuko, apspardė, atėmė kepurę, kėsinosi į akinius (kasdienybė), o šiandien dar kažkokia merga padarė jam milžinišką gėda. Juk jis vyras. Gali pats apsiginti. O jei ir ne – iškentės, per ugnį pereis, tačiau pagalbos iš moters nepriims! Savo nedidelėje galvelėje jau kuria keršto planus. Va taip ir būna. Iššaudo mokyklas, išdaužo langus, ir žiūrėk tu man jau vagia cigaretes iš kioskelių!
Pamokslauti man puikiai sekasi. Kas paprieštaraus? Taip ir toliau stebėsiu aplinkinius individus ir kursiu moralus. Juk blogiau nuo to nebus. Kol auklėsiu vaikus, man gresia tik keletas mėlynių, įžeidimų pliūpsniai, jei jaunuoliai bus išradingi gal ir linksmų kiaulysčių sugalvos. Bent jau turiu nedidelį tikslą. Padėti kitiems, paversti pasaulį, mūsų visuomenę nors šiek tiek malonesniais. Juk reikia tiek ne daug. Įdomu, ar kada išgirsiu „Ačiū“. Laukti verta.
Amen.