***

Prikaltos kojos medinės
susminga į žemės paviršių:
ėjimas – jo noras, troškimas,
tik tiesiai, jo akys pavargo.

Keliauja akis pradanginęs
į kraštą keisčiausių žmonių,
kur norai padangėse sklando,
bėgioja į ritmą kartu.

Upės ten teka į viršų,
kalnų viršūnės dugne,
žmogau, ar tavo likimas
apvirtęs, ar stovi šalia?