In Memoriam

Dabar.
    Ir tada.
Dabar... kai pasaulis atrodo toks aiškus, nuobodžiai šiurkštus ir nepaliajamai traukiantis į savo užburtą ratą.
    Tada... kai pasaulis baigdavosi dantyta, medine, neseniai dieduko nulakuota tvora ir bijoti reikėjo tik netoliese gyvenančio Bydžiaus, visada apgirtusio, bet šiaip jau labai geranoriško senuko.
    Laiko tarpas tarp „dabar“ ir „tada“- tik dešimt metų. Bet viskas pasikeitė. Mano vaikystės atostogos bėgo kaime, kurio žmonės (tiesa, dažniausiai tai buvo seni žmonės, vasaromis sulaukiantys aplankyti atvykstančių anūkų) laikėsi visų Lietuvai būdingų tradicijų ir šventė Gavėnias vietoj Valentino dienos. Tuomet mano vasaros rytas prasidėdavo prabudimu šeštą valandą ryto baltuose, labai švariuose pataluose, kairėje pusėje būdavo pečius, į kurį atremtos vaikiškos pėdutės sušildavo akimirksniu, dešinėje būdavo langas, pro kurį kaip tik tuo metu pasimatydavo kylanti saulė, užuosdavau greta esančioje virtuvėje kepamų varškėčių blynų kvapą, močiutę, besiklausančią LTV ryto radijo, ir staiga apimdavo toks beprotiškas jausmas. Tikrai jį žinai. Tuomet atrodo, kad širdis tuoj išlėks iš krūtinės iš to smagumo, ir guli sau žmogus nejudėdamas, stengdamasis net nesukrutėti, kad tik nepradingtų nuostabus blynų ir gaivus patalynės kvapas. Diena, pamenu, būdavo kupina nuotykių- juk argi žaisti po liepa kortomis su seneliais ir valgyti kątik pačios nuskintas avietes ne puikiausias atsitikimas? Argi bėgimas nuo žąsino, kuris tikriausiai tenorėtų draugiškai žnybtelti į užpakalį, - ne geriausias (ir sykiu tuomet- baisiausias) nuotykis? O palydėjus saulę atsisėdus ant suoliuko netoli jazmino krūmo (negaliu pamiršti, kaip nepaprastai stipriai jis kvepėjo), močiutei dainuojant kažkokią jos jaunystės dainą ir braukiant ašarą, prisimenant pirmąją meilę (tiesa, tuomet man labiau patikdavo istorija apie maudynes šaltoje upėje) - ne jaukiausias vakaro įvykis? Dieve. Prisimenu viską. Nepaprastą jaudulį žaidžiant slėpynes, mylimo šuns lojimą, ūkio darbus, visuomet labai varginančius, bet suteikiančius tą kvailai malonų maisto skonį po to, dideles ašaras, kai mirė mylimas šuo ir didelį džiaugsmą pagaliau prigijus kriaušaitei.
    Ir dabar. Ką aš prisimensiu? Alkoholio ir kvepalų kvapą baruose, kompiuterio garsą, šiurkštų jaunuolių, laidančių gašlius juokelius, juoką (nelabai juokinga, bet juk taip kieta šnekėti apie dulkinimąsi), penktojo puslapio naujienas ir tą beprotišką jausmą. Lygiai taip pat, kaip  ir tą svaiginantį laimės jausmą, sakau, kad šį taip pat žinai. Tu esi drąsus, stilingas, moderniai užsidaręs savyje ir visada besisvaiginantis. Tik širdy kažko vis bijai. Bijai tamsios nakties. Bijai pasilikti vienas gamtoje, vis bėgi paskui mašiną, kad tik nepasiliktum. Bijai palikti internetą, mokyklą, darbą, bijai atsikabinti nuo visko, kas tau teikia bent šokį tokį tikrumą. Ir vaidini, kad supranti, kam visa tai, vaidini, kad tau patinka šitaip gyventi, viską vaidini: meilę, gerumą, protingumą, atsiplaidavimą ir susikaupimą.

    Močiutė išsikraustė į miestą. Dabar vakarais ji geria vyną ir išraudusi bando laidyti juokelius apie kaimynystėje gyvenantį vyrą. Ji vis dar kepa blynus, bet pro langą jau nebešviečia saulė- šalia esanti poliklinika ją užstoja.