Šeštadienis. Diena prie lango.
Ir štai - tu vėl čia. Žiūrintis pro langą į tuščias kitų langų akiduobes.
Jeigu tu - vienas iš tų, kurie nepabruko uodegos, ir iki paskutinės minutės atsisakė išeiti vien tik dėl to, kad nuo ko tik bėgtum, galų gale bėgi tik pats nuo savęs. Ir kas gi čia tokio, kad tavo pasaulis tiesiogine prasme subyrėjo į gabalus. Ir kas gi čia tokio, kad kas rytą atsikėlęs pilkoje šviesoje verdi sau paplėkusią arbatą, galvodamas, kad tikrai, tikrai, tikrai esi paskutinis šito mirusio miesto gyventojas. Ir kas gi čia tokio, mąstai, žiūrėdamas pro langą į tamsias tuščių langų akiduobes, kad visa tai - tavo darbas.
Tiesa, kam reikėjo išdaužyti visus pirmų aukštų langus, nesupranti iki šiol. Išdaužyti langus, iš koliziejaus plytų statytis arklides - tarsi sakyti, kad niekada nebuvo nieko didingo, nieko verto, jokio tikslo, verto siekti; paneigti savo rūšį, iš be galo tiksliai nugludinto nuostabios sistemos dantračio vėl tapti paprastu gyvuliu.
Kita vertus, ko vertas dantratis be sistemos? Radijo aparatas, pradžioj dar transliavęs „Rusijos balsą“ ilgosiomis bangomis, tyli jau kelinti metai.
Ar ten, anapus, dar yra kas nors iš tų, kurie išsiuntė tau voką su grifa „ypatingai slapta“? Majoras, įteikęs pultelį su vieninteliu tumbleriu ir anga raktui, esančiam minėtam voke su grifa - kur jis dabar?
Visgi jie - priekvaišiai, pagalvoji - ką gi pakeis visos tos megatonos. „Uždegins“ plyšį? Nuraus nešvariąjam čiuptuvus nuo snukio? Išbaidys šogotus? „Išdaužys langus“ - nusijuoki - žmogus nemoka gražiai pripažinti, kad visata jį suvystė. Jis - kaip mažas vaikas, bangai paplovus vieną bokštą, griaunantis visą taip ilgai ir atidžiai statytą smėlio pilį.
Bejėgis pyktis - mąstai - kaip kvaila.
Antradienis. Apsiprekinimo diena.
Gali prisiekti, kad palubėje purptelėjo balandis. Prekybos centro lubos aukštos, su stoglangiais - tinkama vieta skraidančioms žiurkėms. Tik balandžių čia negali būti. Ne čia. Delnas lietpalčio kišenėje nervingai sugniaužia ginklo rankeną - ir tu garsiai nusijuoki iš savo galvoje susikurtų balandžių-mutantų, iš palubės tave stebinčių pragaro liepsna žaižaruojančiomis akimis. Fantastinius „bojevykus“ išbraukti iš filmotekos sąrašo, nusprendi. Bent kuriam laikui.
Vežimėlyje - konservai, konservai, konservai.
Ketvirtadienis. Žaidimo su mygtuku diena.
Su testeriu patikrini baterijas - po pusantro volto. Tinka, linkteli. Atidarai pultelio nugarėlę, prisuki nedidelį laikrodinį mechanizmą, pakeiti baterijas, rodančias 1, 25 volto kiekviena. Uždedi pultelio nugarėlę, apverti pultelį, spaudi mygtuką --
bum
-- sakai lūpomis, neišleisdamas nei garso. Koks jausmas per sekundės dalis pavirsti garais? Ar siela spėja per tą akimirką atsiplėšti nuo kūno, ar dega su juo? Ar spėji nors menkiausiu sąmonės krašteliu pamatyti šviesą, kurioje ištirpsti?
Sąmoningai vykdyti įsakymus - japoniška dorybė, kurią išmoksta ne kiekvienas, laisvę laikantis chaosu, o tvarką - stagnacija; Ir kaip negali suvirpėti į priešo kūną krentantį samurajaus kardą laikanti ranka, taip negali suvirpėti ir pirštas, spaudžiantis mygtuką. Paprastas atsakymas į visus kada nors rūpėjusius su mygtuku susijusius klausimus, išskyrus vieną:
Ar mygtukas, spaudžiamas pasukus raktą, spaudžiasi kitaip?
Sekmadienis. Šventė.
Šiandien galima paleisti šešis šūvius į šešias tuščias konservų skardines ir rėkauti nuo stogo. Galima atsirakinti vieną iš geresnių automobilių, tebestovinčių gatvėse, ir lenktyniauti su savo šešėliu. Galima eiti į kino teatrą ir užkūrus generatorių žiūrėti filmus tikrai dideliame ekrane. Galima paranojiškai slėptis tarp ilgų knygų eilių bibliotekoje. Apsikarsčius granatomis šturmuoti sekso reikmenų parduotuvę. Mėtyti kamuolį į sieną. Žaisti stalo futbolą. Pasiėmus šešiasdešimt aštuonis momentinės loterijos bilietėlius mėginti laimėti šimtą tūkstančių. Rūkyti ir gerti.
Šiandien negalima valgyti konservų.
Penktadienis. Atgailavimas.
Privalu permąstyti, kaip klydai nuo tos sekundės, kai pirmą kartą įkvėpei oro ir tau užvažiavo per užpakalį. Išties - ko gali tikėtis iš pasaulio, kuris tau vožia vos tik nusprendi į jį žengti? Tik to, kad jis tave vanos iš kairės ir iš dešinės, ir bus teisus, nes pasaulis neklysta: klysta žmonės, ir klysta nuo tos akimirkos, kai kiti sprendimą atėiti į šį pasaulį priima už juos. Štai ir šventvagiška, tačiau teisinga pirmapradės nuodėmės interpretacija: esame sutepti, nes galima sakyti, kad čia mes atėjome per smurtą prieš tuštumą, kurios vietą užėmė dar vienas kūnas iš mėsos ir debiliškų minčių galviniuose drebučiuose. Todėl šis pasaulis - mus už ne mūsų pasirinkimus baudžiantis Dievas; Štai ir monoteistinės religijos genezė: vietoj to, kad garbintum atskirus reiškinius, garbini visagalę visumą, sukonstruotą iš begalybės fraktalinių aibių, tikimybių teorijų, neapibrėžtumų principų, tamsiosios materijos bei energijos, bleinų, kvarkų ir bozonų, šalia kurių kukliai glaudžiasi žmogaus sukonstruoti skausmingai netobuli įstatymai. Štai - tikrasis, akivaizdusis Dievo žodis ne rašmenyse, o visame kame aplinkui; begalinėje visatoje, kurioje esi visiškai mažas beveik bereikšmis lašas, besiguodžiantis mintimi, kad tavo bereikšmiškumas - kaip tas peteliškės sparnų mostas, sukeliantis tornadą - yra be galo prasmingas.
Amen.
Trečiadienis. Kalendoriaus lapelių diena.
Būtinai turi patikrinti, ar visi sekundometrai rodo vienodą laiką. Laikrodžiai, skirtingose vietose rodantys skirtingą laiką - negerų dalykų pranašas. Tai reikštų pokytį plyšime, o pokytis plyšime - kad laikas spausti mygtuką pasukus raktą. Nors ranka nesudrebės, vistiek nesinori.
Elektroniniai sekundometrai eina sekundė į sekundę. Sustabdai juos. Paimi po keturis į rankas, vienu metu paleidi, patikrini, ar visi eina vienodai ir išdėlioji priešinguose namo kraštuose. Tą patį padarai su kituose miesto kraštuose esančiais sekundometrais.
Grįžti namo ir nuplėši kalendoriaus lapelį. Aštuoniolikta, nedarbo - vadinasi šitame kalendoriuje jau aštuoniolikta savaitė.
Nedarbo reiškia tik tiek, kad skaičiukai ne juodi, o raudoni.
Pirmadienis. Akistata.
Tik tu ir veidrodis. Tavo akys, žvilgančios šaltu ryžtu, žvelgia iš veidrodžio. Tavo rankoje - skustuvas. Keli jį prie gerklės.
Nebijai kraujo, bet vistiek šiek tiek krūpteli, kai ašmenys prisiglaudžia prie odos ir dėl vieno nepakankamai atsargaus judesio skutimosi putos nusidažo raudonai. Nusikeiki, ir šlapiu rankšluoščiu valai nedidelę žaizdelę. Net kai esi vienintelis žmogus savo pasaulyje, barzda turi būti prižiūrėta.
Tu, kaip rašo pase - Fiodoras Vladimirovičius. Žmogus su keistu šešėliu.
Paskutinis žmogus, stebintis audrą.