Tai, pas kurią nenueisiu

Per daug dienų, per daug naktų mus skiria,
per ilgas kelias, eiti pakelėm.
Aš stoviu tamsoje, dalim suskilęs
su tau pirktom apvytusiom gėlėm.

Į tas gėles sudėjau savo jausmą,
tokį kokį jutau, kaip supratau,
trumpų akimirkų kartu praleistų džiaugsmą
ir savo tuštumą jose sudėjau tau...

Dabar bijau pradėt ko nepradėjau,
bijau pabaigti tai, kas nesibaigs,
prašau, atleisk, kad tiek nedaug galėjau,
daiktų tau pavadint tikrais vardais.

Tu nesistenk, kad būtų ši minutė
tokia kurią norėtumei užmiršt,
ir neliūdėk, bet šyptelk nors truputį,
galbūt nors šypseną mana širdis išgirs...