visgi

Kai jis žiūri į žiemą,
Sako į ateitį.
Man taip skauda
Bežiūrint į jį
Rodos, nieko nereikia ir žodis kaip lašas
Nesileis, tik pakibs nebūtin

Plytų pamokos
Viskas į akmenis
Tiek daug adatų. Dūriai į atlapus
Nugaron, į pečius
Už akių. Į mentis. Ne širdin.
Kai matau man taip skauda
Kai daugiau negu jis
Gal apsimeta, jis nesuvarstomas
Vien iš gailesčio, iš kaltės
Jam to maža

Tad pakaušiu į atjautą ir veidu į ateitį
Išdidus nesuvarstomas
Nepaliečiamas net nepamatomas

Išdidus, bet sudraskomas
Ar visgi sudraskantis?
Man taip skauda žiūrint į jį.