Aš žudau, tu žudai, jis ir ji taip pat žudo

- Tavo akys kaip amžinybė...
Tylėk, nesugadink visko. Iškentėjai tiek banalybių, kad iškentėsi ir dar, kol ta nuolat krizenanti paauglė, kitame kambario gale nulūš. Iš vis. Ką ji čia veikia? Ar tai kartais ne uždaras vakarėlis?
- Izabela, myliu tave...
Izabela? Kas per vardas? Gi tu nekenti šito vardo. Kodėl pasirinkai būtent jį? Pirmas į galvą šovęs vardas? Melagė. Tu nori būti tokia kaip ji. Savimi pasitikinti, išdidi, seksuali ir puikiai išmananti savo darbą. Bet tu jos nekenti. Pamiršai? Ji sudirbo tavo gyvenimą.
- O, ir aš tave Maiklai.
Tylėk gi! Nuskambėjo per daug sarkastiškai. Džiaukis, kad šitas gražuoliukas girtas ir nesuprato. Paauglės krizenimas nutyla. Vadinasi nulūžo. Lėtai pasikelk... Greičiau, nereikia kaip sulėtintam filme! Die, negi tau jo gaila? Ne, viskas. Daugiau nebeimsi darbo, kur prieš tai reikia susipažinti su auka... Jis mielas, taip taip taip... DARYK TAI, kol niekas neįėjo. Pistoletas. Kiek išgėrei, pijoke tu? Nepameni kurioj vietoj Deagle savo laikai? Duslintuvą prisuk bent... Na, na? Ašaros? Puiku. Puikiai pavyks suvaidinti išduotą, o jo dar ilgai netikrins... Bėk, laiptai už posūkio. Puiku, ašaros... Bet puikiai žinai, geriau jos būtų suvaidintos, o ne tikros. Eh, sensti, Adre, sensti...

Tai mano darbas, tai mano kasdienybė. Tai stambių žuvų žaidimas, kaip sako Izė. Izė? Kas ji? Darbdavė, sugadinusi rodos tobulą mano gyvenimą. Ėjau 16 metus, kai viskas prasidėjo. Lyg niekur nieko keliavau namo. Na gerai, ne lyg niekur nieko. Cigaretė burnoje ir šalimais žingsniuojantis bičiukas. Mano bičiukas, kuris patiko man. Rimtai patiko, gal netgi tai buvo meilė... Nusprendėm su Jeffr'iu apsilankyti pas mane. Taigi ir keliavom su tuo tikslu. Išsigandau kai radau neužrakintas duris. Bandžiau sau įpiršti mintį, kad tėtis tiesiog pamiršo užrakinti duris pareidamas, bet jutau, kad kažkas čia ne taip. Jeigu jau išsigandau radusi atrakintas duris, tai įsivaizduokit mano reakciją, kai virtuvėje radau ant stalo cigaretę bebaiginėjančią Izę ir... Tėvų lavonus ant žemės. Gražios skylutės krūtinėse... Izė taip niekada ir nepasakė kas užsakovai, bet nujaučiu. Na, dabar tai nebesvarbu, nes įtariamųjų žemelė nebenešioja jau. Grįžtant į tą popietę... Izabela kiek pasimetė, bet nukalė Jeffr'į. Na, dabar man jau vienodai, sugebėjau įsišnekėti, kad jis man buvo niekas. Manęs ji pagailėjo. Sakysit nuostabu, puiku ir pašokinėsit iš laimės? Ne, anaiptol. Ji pagailėjo manęs, bet anot mūsų kodekso, gyvų likti negali. Apie žūdynes žino tik mūsų firmos darbuotojai. Taigi, nenorėdama manęs žudyti, ji per prievartą privertė tapti tokiai kaip ji. Beširdiškai žudyti žmones, gauti pinigus, gyventi dvigubą gyvenimą ir vaikščioti slegiamai sąžinės graužaties. Nekenčiu tavęs, Izabela, kad tu tik žinotum kaip nekenčiu!

***

Laikas. Laikas nėra svarbus. Priešingai, nei sako visi įsivaizduojami išminčiai, patys prisilipinę sau titulus. Net jei ir laikas būtų dievas - jis vistiek nebūtų svarbus. Toks jau dėsnis ir tie, kas sako kitaip - baisiai klysta. Ar mes būtume pavergti tų, kurie turi daugiau šlamančių ir tuo puikuojasi, jei mums rūpėtų laikas? Ar mes kiekvieną dieną slinktume į tą pačią vietą, tais pačiais keliais ir dirbtume tą patį darbą, kurio tiesiog neapkenčiame, jei laikas būtų svarbus? Jei laikas būtų svarbus, mes visi sėdėtume dar akmens amžiuje išrasto urvo viduje, susiglaudę ir darytume tai, ką norime. Stovėtų evoliucija vietoje... Bet taip nėra. Mums nerūpi laikas.
Nerūpi laikas ir man. Aš to neneigiu. Man tikrai patinka jį skirti tokiems nereikšmingiems dalykams kaip kitų žmonių gyvenimų griovimas. Žmonių gyvenimai kaip kortų nameliai. Tu ištrauki vieną kortą, gyvenimas griūva kitiems. Artimiesiems draugams, mylimiesiems... Na, gal ne visas gyvenimas, bet žinia apie draugo žūtį sugadina bent jau vieną dieną. O tai ganėtinai didelis laiko tarpas... Kad ir nesvarbus. Liūdni būname tol, kol į žuvusio vietą atsistoja kitas, sustatome kortų namelį iš naujo ir gyvenimas teka senąja vaga. Žmonės žiaurūs.
Po kiekvienos sėkmingai įvykdytos misijos skiriu laiko sau. Nedaug, bet visvien skiriu. Apeinu ratą aplink šalia mano buto esantį parką balsu filosofuodama apie gyvenimą, svarstydama ką rytojus atneš man ir kiek sugriausiu dar gyvenimų, kol negarbingai užbaigsiu savąjį. Žinau, kad negarbingai. Gal nusiskandinsiu va tame ežeriuke, o bebraidydami vaikai atras mano sudūlėjusius griaučius? O gal mirsiu nuo širdies smūgio, gulėdama savo mirties patale perkreiptu veidu ir šlapiomis sauskelnėmis? Mirti garbingai neįmanoma, bent jau mano manymu.

- Adriana, ieškojau tavęs.
Švelnus balsas. Kas turi švelnų balsą? Lukas, kas daugiau! Ar man būtina atsakyti?
- Kokiu reikalu?
Mano balsas toli gražu nekvepia šiluma. Iš vis. Žmogus, kuris galėtų mane pavadinti draugišku ir mielu padarėliu turbūt neegzistuoja. Štai ir sugadintos tos 10 minučių, kurias turėjau skirti sau.
Lukas? Lukas bičas, kurį aš su mielu noru užmuščiau. Jis smalsus, jis nori viską žinoti, jis mielas ir sugeba visada pasirodyti netinkamu metu ir netinkamoje vietoje. Prisiekiu, nukalčiau jį savo Deagle'su, jei tik firma už tai manęs neužmuštų... Suvaidinsiu užsakymą! O, sudie mano mielas Lukai...
- Pasiilgau tavęs.
Tiesa. Pamiršau paminėti. Lukas mane įsimylėjęs jau 4 metus. Tiek pat metų ir neatstoja nuo manęs. Ką, šiandien metinės, kai tu iš linksmo, normalaus vaikinuko patapai į žemo lygio išprotėjusį persekiotoją? Pasiilgau seno Luko.
- Miela. Dar kas?
Taip žinau, aš kalė, aš šalta, aš bloga, aš visokia kitokia... Bet aš tokia. Lukas aiškiai sutrikęs dėl mano atkirčio. Kvaili tie vaikinai... Tiek metų ir dar nepriprato prie manęs. Greičiau, mano laikas senka... Kad ir nesvarbus tas laikas, už 20 minučių turiu būti ofise, o jei nebūsiu - Izė užmuš.
- Aš tik norėjau pamatyti tave.
Išlemena kaip koks mulkis. Dieve, išmeskit jį kas pro langą, negaliu pakęsti tokių mėmių. Tegu eina kabinti savo lygio. Gražus ir turtingas. Prieglušėms turėtų įtikti.
- Puiku pamatei, iki.
Dar vienas šaltas atkirtis. Aukštakulniai kaukši žymiai dažniau nei įprasta. Dabar aš skubu. Noriu, kad Lukas suprastų, kaip jo nekenčiu ir kaip noriu jo atsikratyti. Gal nereikės net kurpti dirbtinio užsakymo? Visa nesinori žudyti taip seniai pažįstamo žmogaus, kuris kažkada netgi buvo normalus. Reikia juk kažkiek palikti jų ant žemės, kad ji nesugriūtų?

Cabriolet'as. Aš turtinga, aš galiu tai sau leisti. Gyvenu iš sugriautų gyvenimų. Kelias ir milžiniškas greitis. Aš galiu tai sau leisti. Policija nestabdo manęs. Jie žino kas aš ir jiems vienodai. O žmonės dar deda viltis į policiją... Į valdžią. Jie irgi žino kas vyksta, bet geras pluoštelis šlamančių ne tik užčiaupia burnas, bet ir akis uždengia. Iki kaulų smegenų pažįstamas kelias. Dievinu šitą kelią. Jokių asilų, sunkiai suvaldančių automobilį. Šis kelias retai kada naudojamas, taigi čia galiu išvystyti kokį tik noriu greitį ir mėgautis vėjo teikiamais malonumais.

***

Rūkomasis. Ir taip aišku. Jei tik Ashtas firmoje, kas 20 minučių (o jei flirtuoti su moksliukėm iš laboratorijos pabosta - kas 10) jis lekia į rūkomąjį nuodyti savęs nikotinu iš cigarečių. Todėl tik atidavusi ataskaitas Izei, nenustembu ten radusi ir patį jį. Sėdi prie staliuko su smilkstančia cigarete tarp pirštų, žiūrėdamas kažkur į tolį, o jo galvoje sukasi tūkstančiai minčių. Apie alkoholį, apie merginas... Pasakytų tik žvilgtelėjęs į jį paprastas praeivis. Aišku, kas tokiam seksualiam blondinui, rodos tiesiog netelpančiame tokiuose oficialiuose rūbuose daugiau gali rūpėti? Deja. Esu iš tų retų, kurie pažįsta tikrąjį Smith'ą. Jis mielas, gal netgi per mielas, kad būtų mano bosas ir turėtų didžiulę sąskaitą nužudytų žmonių. Tiesa, na, jis netiesioginis mano bosas. Man vadovauja Izabela. O jai vadovauja Ashton'as. Taigi toks ir ryšys. Su tuo mąsliu žvilgsniu, mėlynomis kaip dangus akimis, tobulais veido bruožais, raumeningais pečiais, kiek sušiauštais šviesiai geltonais plaukais, tobulomis lūpomis jis atrodo... Kaip iš kito pasaulio, kaip svečias, atvykęs tik aplankyti mūsų ir parodyti, kokie mes turime būti. Kokie gražūs, kokie malonūs, kokie savimi pasitikintys, kokie ištikimi...
Durims užsitrenkus, jis krūpteli ir viena ranka žaibo greičiu nuslysta ant pistoleto, paslėpto už diržo, o galva staigiai pasisuka į mane. Jis žudikas irgi nuo 16, jei ne nuo 15 metų, taigi tokia patirtis išugdė jam menką paranoją. Nekeičia jis savo pozos net tada, kai skvarbiu žvilgsniu „skanuoja“ mane nuo kojų iki galvos. Kai jis taip į tave žiūri, gali pasijusti ypatinga, nuostabiausia pasaulyje, nes tas žvilgsnis atrodo nemato tavo trūkumų - gal būt kiek per storų kojų, ar kraujo dėmelės ant megztinio kampo. Atrodo jis mato tik tai, ką nori matyti. Švelnią odą, tobulo dydžio krūtinę. Gali pasirodyti, kad visas nužvelgimas trunka porą minučių, nors viso labo Ashtas tam skiria kelias sekundes. Susitikus mūsų akims, vyras nusišypso, parodydamas baltus lyg perlai dantis. Ta šypsena jam tinka...
- Sveika Adre!
Gera nuotaika? Dievinu, kai Smithas būna geros nuotaikos. Tai reiškia, kad šiandien jis nenudėjo nei vieno gyvūno, per prievartą neturėjo valgyti mėsos, nenužudė vaikų ar moterų ir pašalino tik nuvytusius senius, kurie dėl savo kaprizų neįtiko vieniems ar kitiems turtais apsikrovusiems storuliams.
Pistoletą tuoj pat paslepia dėl rankos patraukimo užkritęs švarkas. Lyg atsiminęs, kad rankoje dar liko pusė cigaretės, Ashtas prideda ją prie lūpų. Nejudu iš vietos, stebėdama jo elgesį. Veide žaidžia šypsenėlė, o mes vėl žaidžiam akių karą. Lyg susigėdęs, po keletos akimirkų Smithas nudelbia akis žemėn. Niekada jo nesuprantu. Kartais atrodo, jog jis tiesiog trykšta simpatija man, bet nedrįsta imtis pirmųjų veiksmų, kaip šiandien, kartais jis tampa egoistišku mergišiumi (šio jo pavidalo labiausiai nemėgstu) ir bando mane prikalbinti nueiti vakare į klubą, kas aišku baigtųsi viename iš jo didelių miegamųjų, o kartais, aš jam tampu tiesiog drauge ar netgi tuščia vieta.
Lėtai, negalėdama atitraukti akių nuo Ashto, prisitraukiu kėdę ir kelių akimirkų bėgyje įsitaisau joje. Mane nuo Smitho skiria pilkas, modernus stalas. Pro langus nuo grindų iki lubų ant mūsų krinta mėnulio šviesa. Taip, mes čia dirbame iki išnaktų. Kartais namo grįžtu 7 ryte. Čia nėra grafikų. Užsakymus gauname atėję į darbą. Smulkmenos. Vardai, pomėgiai, naujas pasas, jei netyčia prireiktų patvirtinti naują tapatybę ir aišku viskas apie auką. Man patinka užduotys, kuriose pamatai auką tik kelioms akimirkoms ir iš kart ją nudedi... Arba iš vis, kai reikia žudyti per nuotolį. Misijose, kuriose reikia ilgai susipažinti su auka, kadangi būtent taip reikalauja užsakovas, aš nesu pati geriausia. Kartais žmonės būna žiaurūs. Jie nori matyti, kaip tu suki aplink pirštą kokį vaikiną, niekuo nenusikaltųsį ir tiesiog pamačiusį per daug, arba kaip tu tampi geriausia drauge merginos, kuri užgavo jausmus senam pirdžiui. Užsakovams, dažniausiai netgi aukos draugams, malonu matyti, kaip auka tampa priklausoma nuo jų. Netiesiogiai žinoma. Jie įsako man, o man, pavergusiai juos tereikia pakrutinti mažąjį pirštelį... Taip. Žmonės žiaurūs.
Tyla. Abu tylim. Šiaip jau, kai du žmonės sėdi viename kambaryje ir tyli - jaučiuosi nejaukiai, tačiau su Ashtui viskas kitaip. Mes galim tylėti, netarti nė žodžio, o tiesiog prisiminti tą naktį, kai nebeliko jokių limitų, jokių neištyrinėtų odos lopelių. Veikė alkoholis, sumišęs su liūdesiu dėl mums abiems artimo žmogaus netekties ir netyčiomis prasiveržusi giliai, po padu visada laikyta aistra. Rodėsi tos dvi paros, kurias praleidome kaip ką tik gimę, tos dvi laisvos dienos be darbo buvo nuostabiausios mano gyvenime. Deja, tik dvi. Grįžus į darbą, Izė lyg tarp kitko mestelėjo apie tai, jog darbe jokių romanų. Nauja taisyklė... Ji tiesiog pavydėjo. Pavydėjo, kad tą naktį, prieš mums nueinant į barą, Ashtas apkabino mane ir aš verkiau ant jo peties, o ne ji. Ji tiesiog pavydėjo ir nenorėjo, kad man sektųsi labiau nei jai.
Ar jau minėjau, kaip jos nekenčiu?
Mūsų akims susidūrus, tylim dar keletą akimirkų, tiesiog mėgaudamiesi žvilgsniu, kuriam laikui atgimusiais jausmais, kadangi tik vienas žvilgsnis, tik vienas nuoširdus žvilgsnis gali priversti žydėti mūsų širdyse slypinčią gėlę.
- Taigi, kiek šiandien sielų pasiuntei į Anapilį?
Firminis jo klausimas. Būtų juokinga, jei mes kalbėtume perkeltine prasme. Deja.
- Šeši. Vienas vaikinukas buvo žiauriai mielas. Man jis netgi patiko. Kiti seni pirdžiai.
Smithas juokiasi, atrodo tai juokinga. Įdomu, kuri vieta juokinga. Ar tai, kad man patiko vaikinukas ar tai, kad penkias bendraamžes išvadinau senais pirdžiais? Tęsiam cigarečių dorojimą. Tiesa, jis jau traukiasi antrą, o aš tik įpusėjau savo pirmąją.
- Nusprendei pasisotinti nikotinu parai į priekį?
- Teisingai. Ketvirtą valandą keliuosi ir lekiu žudyti kažkokio senio. Nekenčia rūkančių, teks kentėti visą dieną neparūkius.
Iš balso tono suprantu, kad tokia idėja jam ne itin patinka. Aišku, negi patiktų užkietėjusiam rūkaliui nerūkyti? Tas pats, kaip nepatiktų darboholikui tinginiauti ar kokiam nors linksmuoliui liūdėti... Tai faktas, kurį visi žinome nuo pat gimimo. Jei tu toks, tau nepatinka elgtis priešingai, nors aišku labai dažnai tenka. Akys vėl susiduria. Šiandien viskas kitaip, tie žvilgsniai, šypsenos. Nusuku galvą nuo Smitho. Jis nori man kažką pasakyti, bet nesako...
Durys su trenksmu atsidaro ir pro jas įžengia Izė. Nutaisiusi dirbtinę šypseną linkteliu, o ši sukrykščia, išvydusi Ashtą. Die, iš kur tas dirbtinis džiaugsmas? Juk ji puikiai žino, kad Smithas, jei ne misijoje ir nesimala firmoje, dažniausiai sėdi čia.
Ashtono veide šypsena? Išskėstos rankos? Kas per... Izabela lyg niekur nieko sudrimba jo glėbyje ir abu nė kiek nesibodėdami prie mano akių pasibučiuoja. Kiekvienas pamatęs mano veido išraišką suprastų, kad man tikrai ne viskas gerai. Ashtas visai kitoks... Ta kvaila šypsenėlė jo veide ir akys įsmeigtos į Izę. Nieko nesuprantu.
- Matai, mes oficialiai dabar jau pora.
Tiesiog švytėdama iš laimės, kad pagaliau pralenkė mane sučiauška Izabela. Supratusi, kad mano suglumęs žvilgsnis tiesiog pasako viską, kas deda mano galvoje, staigiai susitramdau.
Ashtonas Smithas. Visada aistringai nekentęs Izės, visada rodęs simpatiją man, dabar...
Ačiū Dievui, cigaretė kaip tik eina į pabaigą. Užgesinu ją į prie rankos buvusią peleninę.
- Tai aš jau eisiu. Iki.
Bandau tramdyti balsą, jis keistai silpnas. Ashtas dėbteli į mane žiauriai keistu žvilgsniu, lyg norėdamas pasakyti kokia aš kvailė. Susilaikau garsiai neatkirtusi, pasuku link durų. Staiga į galvą šauną puiki idėja.
- Ooo kaip taisyklė - jokių romanų firmoje?
Gal kiek per staigiai atsisukusi greit išberiu, lyg bijodama, kad jų dėmesys man ribotas. Pati girdėjau šiuos žodžius, jie sugriovė man daug svajonių.
- Dabar viskas kiek kitaip.
Aišku. Izabela moka manipuliuoti žmonėmis. Taip pat, kaip ir iškaulijo šią taisyklę iš firmos boso, taip pat ir atšaukė...
Ar jau minėjau, kaip jos nekenčiu?


***

Pirmas aukštas. Visi aplink mane laksto, skuba... Žmonės visada skuba. Skuba užaugti, skuba mylėtis, skuba tuoktis, skuba gimdyti vaikus, skuba į darbą, skuba pasenti, skuba numirti. O tik prieš mirtį jie supranta, kad iššvaistė savo gyvenimą ir žliumbia. Jie supranta, kad antro gyvenimo nebus ir viskas baigiasi ČIA. Čia, prieš mane su gražia skylute kur nors gyvybiškai svarbioje vietoje.
Aš stoviu vietoje. Neviltis ir nusivylimas graužia akis. Aplink mane lyg filme, paspaudus mygtuką „greitinti“ vaikšto darbuotojai. Jie paklusniai dirba, vykdo jūsų norus. Nori, kad išpildytų ir tavo norą? Nori nužudyti kokį nusibodusį mokytoją ar bosą?
Pirma, per pažįstamų pažįstamų pažįstamus susižinokite vieno iš konsultanto numerį. Tokių čia yra mažiausiai pusšimtis ir jie visada užsiėmę. Nesivargink, adresų knygoje tokio numerio nerasi. Turi turėti kantrybės ir daug jos, nes konsultantas tik negreit, įsitikinęs, kad tu mums nepavojingas ir perskaitęs sutrumpintą tavo biografiją nustos kankinti tave klausimais „Į kurią šalį norite skristi? „. Gausi datą. Tu vėluoti negali, o tau gali tekti pralaukti nuo pusės iki 2 valandų. Juk turim tave stebėti! Niekas ir nesakė, kad bus lengva. Po ilgų erzinimų ir apsimetinėjimų turistu, konsultantas pagaliau prisistatys. Nepradėk dėstyti problemų. Dabar jūs tylėdami galbūt iš oro uosto keliausit į kokia pigią kavinukę kitame miesto gale, nors tokia pati bus kitoje gatvės pusėje. Kam tokie išbandymai? Konsultantai dažniausiai yra baigę psichologijos studijas aukštais pažymiais ir grįžę į firmą iš kiekvieno tavo judesio ar balso virptelėjimo padarys ilgiausią charakteristiką. To mums reikia, kad žinotume ar tu kantrus, ar galim tavimi pasitikėti, ar tu tikrai nori žudynių, o gal tai tiesiog kvailas kaprizas.
Kavinėje pradėsi viską dėstyti. Su smulkmenomis. Kokie žaidimai, kokie žodžiai, kur viskas vyks... Statysi spektaklį, kurį vėliau, deja tau nematant, vaidins vienas iš būrio žudikų. Gali būti sunku kalbėti, nes konsultantas rodos daugiau nieko nedarys, nekreips į tave dėmesio, o tik žaibišku greičiu, mažomis dailiomis raidėmis kažką rašys. Neteisingai. Jis skirs visą savo dėmesį tau, nepraleis nei vieno tavo žodžio, viską užrašys, nesitikslins ir net nepalies prieš save stovinčios kavos, kurią užsisakė tik iš mandagumo. Konsultantai labai malonūs žmonės. Tiesa. Už susitikimą simboliškai paklosi 3000 $ grynais.
Čia tavo darbas baigsis.
Grįžęs konsultantas porą valandų darbuosis su surinkta informacija, kol pasitaręs su vyresniaisiais nuspręs, ar imsim tavo užsakymą. Jei taip - už poros minučių trumpintą tavo charakteristiką ir išsamų užduoties aprašymą vartys vienas iš 4 būrio vadovų. Jį parinks pagal būrio reputaciją, būrio užimtumą ir misijos svarbumą. Mūsų būrys su vadovu Ashtu antras. Konkurencija yra, tačiau nedidelė. Konkuruojam tik mes ir pirmasis būrys, su vadovu ex. ugniagesiu ponu Fantastika. Smith'as ir jis konkuruoja visur, kur tik įmanoma. Tarp merginų, ginklų, automobilių, sporte... Vaikai. Tačiau mano manymu laimi Asht'as. David'as... Jis lovoje prastesnis nei Smith'as. O ir šiaip, konsultantai ir konsultantės labiau mėgstą Asht'ą, todėl jam nuteka didesnė dalis misijų, nes David'as atvirai rodo kaip jis save myli ir ne duok Die atsibustų netyčia su viena iš žavių konsultančių... Jam žemas lygis, o Ashtas iš to ir gyvena.
Grįžtant prie tavo užsakymo... Asht'as imsis jos pats arba paskirs ją vienam iš savo asistentų, t. y. Izabelai, Angel ar Toniui. Jie trys irgi konkuruoja... Dėl Asht'o dėmesio. Ar kas nors minėjo, kad Tonis normalios orientacijos? Ne, nenormalios. Tiksliau buvo normalios, kol neišvydo Smith'o firmos dušuose... Rodos laimi Izė. Aišku jums kils klausimas, kodėl Ashtonas negalėtų sau susirinkti visų misijų ir parodyti vidurinį pirštą kraujo ištroškusioms asistentėms. Matot, kiekvienas žudikas gali turėti ne daugiau nei 15 misijų per savaitę, o tai ganėtinai nedidelis skaičius, tačiau vadovybė atsisako didinti.
Jei užduotį gaus Bela, ji vėl galės rinktis. Imasi pati ar atiduos kuriam nors iš pradedančiųjų žudikų ar kuriam nors iš patyrusių, tokių kaip aš. Žinot, dėl ko ji man taip kanda? Artėja jos 30-asis gimtadienis. Pensija. Jei neatsiras kandidačių į šį postą, ji ir liks Asht'o asistente. Deja atsiras. Aš realiausia kandidatė.
Taigi. Jei Izė pasirinks mane, aš gausiu naują - laikiną pasą, aukos nuotrauką, tavo sukurptą planą, o jei tu tiesiog norėsi, kad auką pašalinčiau paprastai, trumpą aukos lankomiausių vietų sąrašą, dienotvarkę.
Tada pašalinsiu jį pagal planą. Improvizuoti tenka retai, tik kritinėmis situacijomis. Kartais tenka muštis, slėptis ar net pralieti savo kraują, bet, deja irgi retai.
Vos tik baigusi misiją skambinsiu į centrą. Jau po keletos akimirkų pasirodys greitosios automobilis, kuriame, netyčia misijai nepasisekus, netikri sanitarai pribaigs auką. Tikrąjį skambutį į 911 ignoruosime dėl savų 911 poste.
Aišku, to prireiks tik tuo atveju, jei tu sumanysi žudyti auką viešoje vietoje, ar to reikalaus aplinkybės, kur viską matys liudininkai, kuriuos šalinti būtų per daug. Žinoma, tokiu atveju turėsim atšaukti visą žaidimą ir teks dirbti per atstumą, nes neužčiaupsi šimto žmonių, kaip vienas liudijančių, kad ponia raudonais plaukais vidury dienos nušovė va tą vaikiną. Dirbsiu nuo kokio stogo, su ginklu, kuris turi gerą optiką.
Jei tavo auką žudėme tamsiame skersgatvyje ar namuose, nužudysiu viską mačiusius benamius ar aukos namiškius, o valytojai tiesiog ištemps kūnus ir užkas juos artimiausiame miške.
Tada, mano sekretorė nupirks policija ir paieškų tarnybas, bei artimiesiems ir darbovietei praneš apie nusižudymą aš išvykimą.
Viskas. Skambutis ir susitikimas su tuo pačiu konsultantu. Mokėsi apie 60 000 $ pavedimu, prie šios sumos priskaičiavus papildomas išlaidas, kyšius ir atsižvelgus į užduoties sudėtingumą. Jei nesusimokėsi - traukiosim po vieną pirštą, kankinsim, žudysim artimuosius ir mėtysim jų galvas pro langą... Taip, mes žiaurūs, todėl geriau su mumis nežaisti.
Tiesa, pamiršau paminėti apie skambučius anktį, pranešančius apie tai, kaip sekasi vykdyti misiją ir nepažįstamus gatvėje, kišančius jums naujausias ataskaitas. Kam tai? Linksmumo dėlei. Konsultantai net rengia varžybas, kuris labiau nustebins užsakovą.
Kas nors minėjo, kad mes čia tinginiaujam?