Vaikas

Štai dabar stoviu gatvėje ir matau žmones, kuriuose atpažįstu tam tikras savo savybes. Galiu garantuoti, jog nėra nė vieno nukritusio iš mėnulio, kuris galvotų, kad kituose nemato savo savybių. Bet neilgai trukus prie manęs prieina žmogus prisiliečia ir paklausia:
- Kur važiuojate?
- Koks jums skirtumas?
- Tik tiek tesugebi pasakyt?
- Na, bet aš jūsų nepažįstu.
Šitoje vietoje žmogus nueina nuo manęs, o aš jau nebegalvoju, kad kituose matau savo savybes. Nueinu į miškelį, o tenai pasijuntu kaip vaikystėje. Išsiplečia vyzdžiai. Medžių žaluma pasirodo tūkstančiais atspalvių, o mano alsavimas sutampa su paukščių čiulbėjimu, kuris ištirpsta miško fone. Šitaip prastoviu šešias dienas, bet būsena nesiliauja.
Kitą diena, kai vaikštau po miestą prieina tas pats žmogus, pats pirmas pribėgu prie jo:
- Sveikas.
- Labas, matau atsigavai.
- Jo super. Kas toks būsi?
- Na aš Jėzus Kristus.
- Nu geras. - vaikiškai džiugiai.
- Tai dabar supranti ką reiškia: jeigu nepasidarysite kaip vaikai neįžengsite į dangaus karalystę?
- Geeeras!! - smarkiai juokdamasis.
Žmogus nuėjo tolyn, bet suvokimas, kad esu vaikas mane lydėjo kur bebūčiau, ką bedaryčiau.