Miegas

Išgirdęs stiprų garsą, dar beveik miegodamas, pramerkiau užlipusias akis, ir apsidairęs, pamačiau, jog mano kambarys apšviestas keistos šviesos nebeatrodo taip, kaip atrodė dar prieš užmiegant. Nebebuvo lango, pro kurį užmiegant žiurėjau į žvaigždes, baldų išvis nebebuvo, tik lova, ant kurios gulėjau. Nors ir mieguistas, bet greit išlipau iš lovos. Radau kelnes ir marškinėlius, kuriuos buvau pasidėjęs ant lovos kampo, o batai, kurie buvo numesti, dingo kartu su visais kitais daiktais. Basas purvinomis grindimis nuskubėjau prie durų, pro kurias sklido ryški šviesa. Jos buvo užrakintos.
Į galvą pradėjo lysti įvairios mintys, masčiau, kad mane galėjo pagrobti, o tai paaiškintų, kodėl kambarys tuščias, tik keista, kodėl čia dar buvo mano lova ir drabužiai. Kambaryje nebuvo net lempos, kuri degtų. Nuėjau vėl prie durų ir pradėjau rėkti, kad mane kas nors išleistų, bet atsako nesulaukiau. Pradėjau spardyti ir kitaip trankyti duris tikėdamasis, kad sudaužysiu stiklą - man nepavyko. Bandžiau įžiūrėti, kas yra už durų, bet šviesa buvo per daug ryški, kad ką nors pamatyčiau. Grižau ant lovos, atsisėdau ir bandžiau viską prisiminti, ką vakar veikiau. Atsiminiau keistą nutikimą - eidamas namo iš darbo, kliudžiau kažkokį senyvą žmogų, kuris atsisuko ir pasakė, kad artėja pabaiga ir kad aš pirmas ją pamatysiu, tuo tarpu aš pagalvojau, kad jis šiek tiek pamišęs ir į jo žodžius nekreipiau dėmesio.
Gal ištiesų aš miriau ir patekau į kambarį, o ne į dangų, o gal tai buvo kambarys danguje, juk niekas nežino kas būna po mirties. Kol išvedinėjau savo nevykusias teorijas, išgirdau, kaip atsirakina durys. Greitai atsistojau ir nubėgau prie jų. Atidaręs duris išvydau ilgą koridorių, bet nieko nemačiau, kas galėjo jas atrakinti. Eidamas link šviesos mano kūnas drebėjo iš baimės ir nežinios, galvoje sukosi daug siaubingų minčių. Priėjęs koridoriaus galą, pamačiau dar vienas duris, kurias atidariau. Staiga ryški šviesa dingo ir visur užtemo. Nieko nebemačiau, net savo ištiestos rankos. Ėjau tiesiai su viena ranka pasiramstydamas į drėgną sieną, o su kita tikrindamas ar priekyje manęs nėra kokių nors kliūčių. Tamsos niekada nebijodavau, bet dabar bijojau, nes nežinojau kas čia vyksta. Girdėjau keistus garsus, grandinių žvangėjimą, kažkokias dejones, jaučiausi lyg eičiau ne vienas, kad aplink mane daug žmonių, bet kai paklausiau ar kas nors yra, niekas neatsakė. Staiga vėl viskas nušvito ir pamačiau, kad siena, į kurią rėmiausi, ir ranka buvo visa kruvina. Pakėlęs akis į viršų pamačiau ant kablių susmaigstytus žmonių kūnus.
Akimirkai sustingau. Po patirto šoko aš pradėjau bėgti taip greitai, kaip dar nesu niekada bėgęs, širdis pradėjo nežmogiškai smarkiai plakti. Norėjau kuo grieičiau dingti iš šio pragaro. Bėgdamas mačiau, kaip vienas žmogus kankindamasis iš skausmo dar judėjo. Baisesnio reginio gyvenime nebuvau matęs.
Staiga prieš mane atsirado žmogus, į kurį atsitrenkiau ir nugriuvau. Tai buvo tas pats pamišėlis, kuris man kalbėjo apie kažkieno pabaigą. Jis buvo apsivilkęs ryškiai raudonu suplyšusiu kostiumu, per kurį matėsi sužalotas kūnas. Jis čiupo mane už pakarpos ir pakėlė priešais save. Buvo baisu net pagalvoti, kas dabar man gali nutikti. Bandžiau priešintis bet pastangos buvo bergždžios. Nepažįstamasis prabilo:
- Viskas, ką tu čia matai, yra tavo būsimas likimas. Jeigu nenori  jo tokio sulaukti, tau tereikia pasirinkti kitą kelią ir atsibusti…
Staiga pašoku lovoje išmuštas šalto prakaito. Iš baimės visas dar drebėjau, apsidairęs pamačiau, jog visi daiktai vėl savo vietose ir buvau laimingas, jog tai tik blogas sapnas. Vėl žiurėjau pro langą į žvaigždes, kurios mane ramino. Staiga mano akyse pradėjo dingti langai, siena tiesiog juos prarijo. Baldai taip pat ėmė nykti ir iš už durų išgirdau žodį “ateik! ”…