Medžiai stovėdami ant trijų dramblių
Žiūrėdami dangaus link
Ieškojo šaknų savų
Tik dangus niekada nebuvo veidrodis
Net beribė žydrynė
Tik begalinė tamsa
Šaknys įauga į šerdį
Ir plėšo senus išaugtus rūbus
Ir vaikai nebus veidrodžiais
Betono spalvos akys
Šypsosis man
Begalinė tamsa
Viskas grįžta į tave
Rašydamas
Tampu išdaviku
Tylėdamas
Nesu vertas tavęs
Skutimosi žaizdos trukdo šypsotis
plokščias betonas
toks šaltas
toks gaivinantis
ačiū


liudeselis



