Labas, mama!
Man viskas gerai ir čia man patinka. Tik Petras labai nusibodo, nes nuolatos lenda prie manęs, rodo liežuvį ir keikiasi. Vadovė Jolanta sako, kad čia tokia psichologija, kai berniukams dvylika-trylika metų, bet man atrodo, kad jis paprasčiausiai durnas ir nesigydo. Žinau, kad tu man neleidi taip kalbėti, bet jis man įkyrėjo. Kaip musės pas babą kaime, tik dar labiau.
Vakar vėl buvome miške. Mums aiškino kaip sužinoti kur šiaurė, kur pietūs ir kitokius neįdomius dalykus. Vadovas Juozas prisirinko grybų. Paskui juos virė katiliuke ant laužo ir visiems siūlė paragauti, tik niekas be jo paties nevalgė, o šiandien Petras su Antanu, tuo, kuris buvo iš medžio iškritęs, kaip rašiau tau, sakė, kad vadovas Juozas labai piktas ir išbalęs ir mes neisime prie ežero.
Čia vyksta daug visokių kvailysčių, todėl man linksma, nors namo jau truputį noriu. Kai galėsi – atvažiuok aplankyti.
Maša.
Labas!
Man viskas gerai, mama. Gali nesirūpinti. Vakar lijo ir visą dieną buvome kambariuose. Jei dar bus viena tokia diena, aš išvažiuosiu arba išeisiu, nes labai nuobodu. Reikia valgyti ir valgyti tas bjaurias košes ir kotletus su tomis bjauriomis košėmis, ir gerti kompotą. Šlykštu. Bet aš suradau naują draugą ir labai skubu tau apie jį parašyti. Šiandien iš ryto buvau nuėjusi į pamiškę, nors vadovė Jolanta to neleidžia daryti vienai, bet čia viskas dėl tų košių. Turėjau kažkur išmesti atliekas iš lėkštės, kad vadovai nepamatytų, o dar pamiškėje yra daug žemuogių, tai bent tų pavalgiau. Skanios, tik sunku daug prisirinkti. Bet nesvarbu. Žinok, kai bus mano dvyliktas gimtadienis, tai aš nieko neprašysiu, tik leisk man dabar iš stovyklos parsivežti mano naują draugą – jis yra nuostabus ŠUNIUKAS!!!, labai draugiškas ir mielas, jis su manim žaidė, o po to pabėgo, bet vakare aš jį vėl mačiau, nes vėl buvau nuėjusi į pamiškę ir jis vėl buvo atbėgęs. Tik nieko nesakyk patėviui, o tai dar neleis. Aš LABAI prašau! Pavadinau jį Reksu.
Dar apie tą šuniuką, tai jis yra tikras vargšas, nes turi šešias kojas ir visai neturi galvos ir yra maždaug tokio didumo kaip dėdės Prano vilkšunis, tik dar geresnis. Ir jis labai gailiai inkščia ir cypia, tai man jo truputį gaila, bet mes su juo labai susidraugavome. Ir dar jis keistai vaikšto, dažniausiai atbulas ir vis su uodega viską čiupinėja, liečia ir uosto. Bet juk taip ir kiti darytų, jei neturėtų galvos, kaip tie akli žmonės, kurie kelią su lazdele baksnoja.
Viskas. Turiu eiti, nes mus varo miegoti, nors dar tik dešimta vakaro. Iki ir myliu. Tik BŪTINAI leisk man Reksą pasiimti į namus!
Maša
Labas, mama!
Žinai, man čia nebepatinka. Šiandien Jolanta su Juozu uždraudė bet kur eiti ir neleido net televizoriaus žiūrėti, nors patys savo namelyje tai žiūri ir net mumis beveik nesirūpina. Bobutė Pelagėja, virėja, visą dieną žliumbia ir rėkauja „Jėzus, Jėzus! “, dar glosto visiems vaikams galvas ir vėl žliumbia. Manau, tai labai kvaila, nes diena graži ir galėtume eiti prie ežero ar bent jau tų Juozo grybų rinkti, o dabar sėdime namie arba vaikštome po teritoriją, o Juozas sakė, kad jei kas nors išeis už tvoros, tai bus nubaustas ir negaus vakarienės. Ir nereikia tos vakarienės, nes vėl bus kokia nors nesąmonė – košė su kisielium arba bandelės su pienu. Bandelės tai gerai, bet ant pieno būna ta bjauri plėvė ir Jolanta neleidžia jos išmesti, tai aš galvoju, kad galiu apsivemti. Nepyk, bet aš vėl buvau pabėgusi pas Reksą ir su juo žaidžiau. Bet Juozas nieko nematė ir aš niekam nesakiau apie Reksą, tai, turbūt, reikės tą pieną gerti. Geriau jau būtų nubaudęs. Dar girdėjau, kad mieste kažkas sprogo ar kas ten dar atsitiko, nes vadovų namelio langas buvo neuždarytas ir mes viską girdėjome. Tai tu man parašyk, nes labai smalsu.
Maša
Labas!
Buvo labai keista diena. Iš ryto Juozas su Jolanta surinko visus vaikus ir virėją Pelagėją ir pasakė, kad visi susidėtų daiktus, nes išvažiuojame. Aš iš karto supratau, kad nesąmonė, nes liko dar dešimt dienų šitos prakeiktos stovyklos, bet vis tiek turėjau susidėti kuprinę. Kai visi pasiruošė, Juozas pasakė, kad eisime į šiaurę, į miestą, nes autobusas neatvažiavo ir neatvažiuos. Aš tai nustebau, nes iki miesto gal penkiasdešimt kilometrų, bet su jais nepasiginčysi. Visi kažko išsigandę, net Petras su Antanu tyli, o Linutė tai apsižliumbė ir reikalavo, kad leistų paskambinti mamai, bet jai vis tiek neleido. Visi čia kvaištelėję. Aš tik norėjau pasiimti Reksą, kad jis su mumis kartu keliautų, nes vienas ir be galvos tai tikrai miške neišgyvens, todėl pabėgau pas Reksą į pamiškę ir norėjau jį pasiimti, bet tada atbėgo Juozas su Jolanta, per jėgą tempė su savim, tai aš neklausiau ir Juozui įkandau, o nuo Jolantos pabėgau. Būtų mane pagavę, bet atbėgo Reksas ir mane apgynė. Kai tik Juozas su Jolanta jį pamatė atlekiantį, tai labai išsigando ir patys pabėgo. Reksas labai mane myli ir rūpinasi, viskas tik dėl to, bet tie kvaili vadovai nieko nesuprato. Kai grįžau su Reksu į stovyklą, jie buvo išėję. Įsivaizduoji, mane paliko visiškai vieną! Man jų ir nereikia. Tegu sau eina. Aš ir su Reksu čia pernakvosiu savo lovoje o paskui tu mane pasiimsi, nes išėjo ir Pelagėja ir aš neturėsiu ko valgyti.
Atvažiuok greičiau.
Maša
Mama!
Prašau, pasiimk mane jau šiandien. Aš visai viena, tik su Reksu. Iš ryto bandžiau eiti į tą šiaurę paskui kitus, bet niekur nenuėjau. Mačiau kaip tolumoje labai blyksėjo žaibai, tai aš išsigandau. O paskui sutikau žmones, kurie ėjo į pietus ir pasakė, kad šiaurėje nieko nėra ir miestas susprogo. Durni juokai. Grįžau į stovyklą ir lauksiu tavęs. Aš žinau, kad tau darbas, bet pažadu, kad visą savaitę plausiu indus ir prižiūrėsiu Vytuką, tik pasiimk kuo greičiau.
Virtuvėje radau konservus, bet negalėjau atidaryti. Gerai, kad Reksas su manim. Aš jam paaiškinau ko noriu ir jis kažkaip su koja atidarė. Aš sakau, kad jis labai protingas ir manimi rūpinasi. Būtinai jį pasiimsim namo.
ATVAŽIUOK!
Mamyte!
Aš daugiau nebelauksiu. Tu mane visai pamiršai. Teisingai sakė Petras, kad tau Vytukas už mane svarbesnis. Paštininkas jau trečią dieną neateina, tai laiškus dedu į drevę.
Šiandien viriau arbatos iš lapelių. Saldi. Verkiau. Jei ne Reksas, aš tikrai išeičiau.
Maša
Iš ataskaitos: Operacija sėkminga. Sektoriuje trys-keturiolika antžeminiai taikiniai sunaikinti. Gyvosios jėgos nuostolių nėra. Dingo vienas tarpplanetinis tyrinėjimo zondas. Įtariamas dirbtinio intelekto programos gedimas. Pasirašo: trečiosios Sirijaus eskadros komandoras Qwert.
A Puokas prieš St. Sebastianas (papildoma Varinės Lapės užduotis)
Mieli fantastiškieji riteriai, nesutariat, kuris geresnis? Kurio kūryba įmantresnė? Štai Jums paprasta mažytė užduotėlė: mano dienoraštyje vienas po kito seka dešimt sapnų, pažymėtų numeriais - prašom susitarti tarpusavyje, pagal kurio sapno motyvus rašysite kūrinį (kurio apimtį patys nustatysite). Lapė siūlo Jums dešimt „temų“ - visa kita Jūsų žinioje.
A Puokas St Sebastianui parinko penktąjį sapną:
“Vandens ir pieno šaltinis, sparčiai bėgantis slidžiais akmenimis šalia didžiulės senos belangės pilies. Šokinėju per šaltinį, bet į pilį neužeinu - ten daug neteisybės. „
St Sebastianas A Puokui parinko septintąjį sapną:
“Pasiklydau miške vidury dienos. Miškas labai didelis, saulė šviečia, o kur eiti, nežinau... Prisiminiau senas skautų taisykles, kaip rast miestą. Reikia eit į Šiaurę. Toje pusėje didžiulis skardis ir neįžengiama giria, kiek akys aprėpia, visur žaluma, žaluma... Pro šalį eina kažkokie žmonės. Prisijungiu prie jų - į Pietus.
Prieinam griuvėsius. Visi alkani, maisto nėra. Kas keisčiausia, pastebiu, kad visą laiką einam keliu. Sugalvojau paieškot maisto miške - uogų, grybų. Miške vietoje žolės auga snieguolės, žibutės ir dar kažkokios mėlynos gėlytės... Nusprendžiu iš snieguolių žiedų išvirt arbatos.
Arbata saldi. „
Laikas: 2010-02-07 vidurnaktis, apimtis griežtai iki 7, 5 tūkst.