Kaip išgyventi dar vieną dieną. ŽINYNAS. (Antra dalis)

2010-01-23
Šeštadienis

Pirmas rytas naujoje palatoje. Kambariokė, Giedrė, jau pensininkė, bet miela moteris. Nenoriu įžeisti pensininkų, bet dauguma jų tikri diegliai užpakalyje: bamba, murma ir yra viskuo nepatenkinti. Mano Giedrė visai nieko. Tiesa, vos įėjusi į palatą nusvarinu rankas. Mano depresijos iškraipytoj makaulėj prigesta vilties spindulėlis, nes:
1. Palata trivietė.
2. Vienoje lovoje guli senyva moteris, Giedrė, nepaprastai liūdnu veidu, užmerktomis akimis.
3. Pro langus skverbiasi kaulus stingdantis šaltis.
4. Prie man skirtos antklodės paklotas pledas apibrizgęs ir apiplyšęs.
5. Viskas blogai.
      Žilvinas, mano vaikinas, sugavo mano žvilgsnį ir ištiesė rankas apkabinti. Jis kažkur skubėjo, todėl tvirtu apkabinimu pademonstravo kaip apgailestauja, kad stinga laiko mane paguosti. Neviltingai supykau. Atsisėdau ant lovos ir nusiėmiau kepurę. Tas apibrizgęs pledas varė mane iš proto. Pensininkė irgi nerodė džiaugsmo ženklų. Tiesą sakant ji nerodė net gyvybės ženklų. Akimirkai pamaniau, kad dabar tai man jau tikrai šakės. Bet, kaip paaiškėjo šįryt, truputį šakių buvo tik vakare, o rytas atnešė visai kitokias nuotaikas.

*

      Mano nuotaika, o tuo labiau nuomonė keičiasi nepaprastai greit. Šiandien sugalvojau neberūkyti. Tačiau tai nereiškia, jog dabar imsiu ieškoti dar kito būdo savęs žalojimui. Tiesos ir gėrio vardan nusprendžiau, kad savęs naikinimas yra nuodėmė, už kurią man paskui gali baisiai atsirūgti. Raugėjimas man niekada nepatiko, o pasekmės už blogus darbus – juo labiau. Kartais man atrodo, kad visa, kas man yra nutikę blogo yra bausmė, įspėjimas ar dar kažkas. Psichoterapeutė Jelena sako, kad taip galvoti negalima. Negalima, vadinasi – negalima. Bet durnos mintys, ypač durnyne, turi tendenciją lįsti į galvą.
      Kalbant apie durnas mintis, tai Giedrė papasakojo keletą perliukų. Pasirodo mano pensininkė – su nemaža durnynų gyventojos patirtimi. Ji gulėjo ligoninėse ir Šiauliuose, ir Mažeikiuose, gydėsi Akmenėje, o dabar atvyko čia. Pasak jos, vienoje ligoninėje buvo toks užimtumo kambarys. Šiaip tai jis visai neblogas dalykas, bet visa bėda tame, kad ten dirbo slaugytoja, ir jai reikėjo, kad tame užimtumo kambaryje lankytųsi žmonės. Todėl ji drausdavo Giedrei megzti savo palatoje motyvuodama tuo, kad neva „kai kurie žmonės yra alergiški virbalams“. Prisiekiu, kartais durnynų darbuotojai durnesnių už durnius ieško.
Šiaip šiandien skaidresnės mintys dar ir todėl, kad nuo pat ryto buvau užimta. Po beveik bemiegės nakties šaižus skambutis išplėšė mane iš visai malonaus rytinio snaudulio. Metas pusryčiams. Paskui praustis. Paskui džiovintis plaukus. Paskui skambinti Žilvinui. Nekelia ragelio. Mano kaukolėj pradeda suktis negeros mintys, bet aš per daug užimta, kad joms pasiduočiau, nes reikia skambinti Eglei, savo mokinei. Aš vis tiek turiu kažkokią verslininkės gyslelę, nes net ligoninėj priiminėju mokinius ir sugebu užsidirbti. Žodžiu pasitikslinu ar Eglė nepramiegojo ir tikrai ateis, nes vėliau keliausiu pas Luką – kitą savo mokinę. Iš ligoninės išleidžia be problemų, tik reikia pasisakyti, kada grįši ir nevėluoti pietums. Eglė ateina truputį pavėlavusi, mes einame į laisvalaikio kabariuką, ji parašo kontrolinį, o aš savo ruožtu parašau Eglei dešimt. Padarė vos vieną gramatinę anglų kalbos klaidą iš keturiasdešimties galimų. Tada šiek tiek pamokau kalbėjimo, išmokstame kelis naujus žodžius, apibūdinančius žmogaus asmenybę, ir pradedame plepėti. Eglė šiek tiek pakrypusiais lūpų kampučiais sako, jog nenori manęs įžeisti, bet jai labai įdomu visokie nuvažiavę žmonės. Aš jų nesuprantu, sako Eglė. Papasakok, kas ten ir kaip vyksta, kad reikia gultis net į ligoninę. Jei atvirai, šitas klausimas mane yra negyvai užknisęs. Aš suprantu sveikus žmones, bet jie negali net įsivaizduoti to, kas ištinka mane. Tai nesuvokiama. Lygiai tas pats kaip išaiškinti, kokio skonio bananas, žmogui, kuris jo net akyse nėra regėjęs. Ne, tiesą sakant dar sunkiau. Žodžiu klausiu Eglės, ar jai kada gyvenime teko išgyventi kokią nors krizę, kai buvo labai labai bloga. Ji atsako taip. Tai va, sakau, įsivaizduok, kad toks siaubingas netekties, nevilties, dvasinio skausmo ir visoks kitoks panašus jausmas tau atsiranda be priežasties ir niekur neketina trauktis. O tu nieko negali padaryti. Va tai, Egle, yra tai, kuo mes čia durnyne sergam. Egė sutinka, kad reikalai ne kokie.