Sapnuodamas žiemą

1.

Galiu groti
ir meluoti -
galiu pavirst -
stalu, smėliu...
Virš apsnigtų kelių, takų,
klausaus
liūdnų žiemos melodijų.

Nors žemė,
iš po kojų slysta -
nei liūdna, nei klaiku.
Pakilęs
viršum tavo,
savo palaikų -
pasiilgstu -
obuolių ir slyvų...

- Kaip įveikti,
Baimę neįveikiamą -
namuose, kapuose
nedrąsūs, kaip vaikai...
- Laimė, Baimė -
juk ne amžina...
Tų pasakų,
ir mums gana.

2.

Tave vedasi,
žiemos baltos pėdos,
mano - geri žodžiai
ir darbai.
O aš, lekiu, skrendu,
lyg vėlė virpėdamas,
o tu, eini,
apsnigta žeme -
lėtai, lėtai.

Kartojam.
- Laimė, Baimė,
juk ne amžina.
Juokiamės,
meluojam išsijuosę.
- O tu, Viltį,
tarsi paukštę,
rankose laikai.
Nedrąsūs,
kaip vaikai...
O, virš užsnigtų pievų,
medžių -
juodvarnių pulkai.

Kažkas mus smaugia,
trypia,
vos į kapus,
namus įėjus.

- Sutrypk,
užmušk -
tą smauglį,
kuris,
tiek kauburių prisėjo.