Žmogus žmogui - vilkas

Žmogus žmogui - vilkas,
tarė jis man šypsodamas -
geltonom akim
po lopinėlį narstydamas
***
lenktais nagais žaidė
tarsi vaikas,
smėlio dėžėje -
sušnibždėjo tada
pasilenkęs į ausį
aštriais dantimis žybtelėdamas
ir kvėpavimu drėgnu
kutendamas
(tu skani, kaip braškių arbata) -

ilgą liežuvį iškišęs
(oda net šiurpsta - gal iš baimės?)
tiesiai po ausimi
lyžtelėjo
kur jautriausia -
Nuo muskuso kvapo
ir aistros laukinės
užėmė kvapą -
(tavo kvapas lyg laukinio padaro)

žmogus žmogui vilkas,
pagalvojau kitą dieną.