* * *

* * *
Įsibėgėjant šiam tūkstantmečiui, apima, sakyčiau, metafizinė nuostaba: o kadaise aš gyvenau XX amžiuje... Čia prisimenu Deivio dainos „Praėjus tūkstančiui metų“ eilutę, kurią galima pavadint aksioma: „Laikas bėga lyg vanduo“. O toliau seka eilutė: „Ir mes bejėgiai ką nors pakeisti“. (Dar tos dainos priedainyje dainuojama: „Praėjus tūkstančiui metų, jūra taip pat banguos. / Ir paukščiai taipogi sparnais plasnos“.) Manau, pakeisti, tiksliau, padaryti mes kai ką visgi galim. Ką? Kaip? Stengdamiesi labai gražiai priimti jo tekėjimą. Susikurdami gražų santykį su Laiku. Skamba abstraktokai ir taip, lyg jis būtų gyva būtybė. Žodžiu, manau, verta pamėginti prisijaukinti Laiką. Pasistengti. Turint lakią fantaziją ir daug noro, tai neturėtų būti sunku.
Visgi Laiko tekėjimas turi ne vien neigiamas puses. Per jį atsiveria įstabių dalykų, kurių nepastebėdavome einamuoju metu. Praeitis atrodo kitokia nei tada, kai ji buvo dabartis. Atrodytų, tie patys dalykai pasikeičia, įgauna kitą skonį. O tai jau žaisminga – tie gal ir ne per didžiausi pasikeitimai. Be to, šį reikalą gražina nostalgija praeičiai, sentimentai.
Kartais pagalvoju tokį keistą ir pašėlusį dalyką: o jeigu Laikas tekėtų atgal... Žmogus pradėtų gyvenimą senas, labai ligotas, bėgant metams, taptų vis jaunesnis, sveikesnis, galbūt laimingesnis, kol baigtų gyvenimą kūdikiu... Ar taip būtų ne geriau? Gimęs jis galėtų palaipsniui eiti laimingiausio savo gyvenimo laikotarpio – jaunystės, vaikystės link. Pradėjęs gyventi, žinotų, jog didžiausias džiaugsmas, didžiausi malonumai jo dar laukia, dar nesibaigė. Kai tuo tarpu mes jaučiamės priešingai... Visgi manau, jog mūsų pirmoji gyvenimo pusė visumoje yra geresnė.

* * *
Kasdien laukęs savo princesės stotelėj, kadaise matęs ją laikant rankose žibuokles apsiautusiame mano susižavėjimo rūke, pažvelgiau į vieną namą ir pagalvojau: ar gali namas (savo architektūriškumu, dvasia) išauginti, išugdyti žmogų? Ir kodėl, tarkim, Senamiesčio pastatams neprilygs nauji Vilniaus statiniai? Ar klasika kitaip žiūrėjo į vertybes nei dabar žiūrima? Ar kitokias akis žmonės tais laikais turėjo?
Nors taip ir mąsčiau, tačiau net dabar princesė nepasirodė. Todėl nuėjau idėjom džiaugtis, nebrisdamas per balas, nes ir nelijo. Tik mintyse kėlė pagarbų jausmą koncertuose matyta ramybė ir vienybė, lėtai dainai skambant, sužibus šimtams žiebtuvėlių. (O kas tuomet iš žiūrovų nenorėjo pratęst tų minučių?) Tačiau aš ir be graudumų visokių randu ekstazės nemažai, kai prisimenu, kaip, pvz., pliaupiant nerealiai stipriam (gal žvalinančiam) lietui, naivuolis, geraširdis studentas Šūrikas kino filme stotelėje praleisdavo į autobusą visus keleivius iš mandagumo, o pats nespėdavo įlipt ir vis likdavo lietuje (ir taip tris kartus). Vien tai matant pakili nuotaika garantuota (ne visos komedijos taip gausiai gamina džiaugsmo medžiagas smegenyse).
Atsigavęs ir išsuptas minčių apie jaunatvę, išėjau į gatvę (čia, žinoma, nesistengiau rimuoti; žinau, jog tai nekoks rimas). Tačiau ten pakartot Šūriko sukurtos nuotaikos nepavyko. Bet autobusas priminė apie paguodą, kurią kelionė miestu teikdavo įstabiais mano paauglystės laikais. Ir to pakako.

* * *
Į troleibusą įlipa gerokai neblaivus vyras. Svyruoja. Eina nuo durų į gilumą. Išsitraukia talonėlį. Bando pažymėti. Ranka ore svyruoja kairėn dešinėn, o centre – komposteris. Ranka – į vieną pusę, į kitą, bet niekaip negali nuleisti ten, kur reikia. Pagaliau talonėlis iškrenta iš rankos ir ima leistis žemyn lyg klevo lapas rudenį. Vyras pasilenkia, nori paimti jį, bet dar nepasiekia. Tuomet atsitupia ir tupi gal 10 sekundžių. Šiaip ne taip suima talonėlį, atsistoja ir vėl bando įdėti į komposterį. Ranka vėl svyruoja, ir po nesėkmingų bandymų talonėlis vėl krenta žemyn. Šalia stovinti mergina pakelia jį ir paduoda savininkui. Ką gi, jis bando trečią kartą. (Kokie gausūs kantrybės resursai!) Kaip sakoma, – „trečias kartas nemeluoja“... Gal šį kartą ir pavyks. Tačiau posakis nepasiteisina, ir tas nelaimingas bilietas vėl ima leistis visai šalia apkūnokos ponios, sėdinčios po komposteriu. Ji pasilenkia pakelti; po kelių sekundžių, piktai niurnėdama, paduoda taloną svyruokliui. Dabar neiškentęs jį paima jaunuolis, pažymi ir grąžina. Na štai, veiksmas pagaliau atliktas.
Girti žmonės neretai būna tragikomiški.

* * *
Pagalvojau, vyrai ir moterys seksualiniuose dalykuose turi kiek skirtingą statusą.
Pirma, vyrai, būna, išnaudoja moteris (prievartaudami) ir mergaites (tvirkindami). Moterys vyriškai giminei tą daro daugybę kartų rečiau. Gal ir būna retų atvejų, kai moteris mylisi su berniuku, bet kad ji brutaliai prievartautų vyrą (kuris būtų jos auka), ko gero, taip nepasitaiko. Taigi moterys vyriškos giminės, galima sakyti, neišnaudoja.
Šiuolaikiniame pasaulyje moters seksualumo vaizdinys, kultas yra sukurtas, o vyro – ne. Moterys dėl savo seksualumo vyrams yra geidžiamos ir, sakytume, aukščiau šiuo atžvilgiu vertinamos (nes turi tai, ko jie nori).
Seksuali moteris tam tikra prasme laikoma lobiu, nes turi savo seksualaus kūno „turtų“ – grožybių, kuriomis sekso metu vyrai naudojasi, gal tiksliau, džiaugiasi. Žvelgiant iš toliau, atrodo, kad moterys vyrams duoda daugiau, tiksliau, jos duoda tai, iš ko sukurtas kultas, taigi tai įspūdingi, kultiniai dalykai.
Įdomu tai, kad prostitucija yra vien moteriška profesija. Atrodytų, paradoksas: juk mylisi tai abu, o pinigus gauna tik prostitutė. Nes be jos nebūtų sekso, ji suteikia savo kūną, kad įvyktų geismo spaudžiamam vyrui trokštamas dalykas. Taigi ji jam yra savotiška didesnės ar mažesnės palaimos priežastis. Todėl tai yra įkainuota ir už tai reikia susimokėti. Prostitutė yra teikianti, jos klientas – priimantis. Išeitų, ji kūno atžvilgiu yra dosnesnė, todėl toks dosnumas ir kainuoja. Galvojant teoriškai, prostitutės tikslas, uždavinys – patenkinti klientą. O ar kliento tikslas yra patenkinti prostitutę? Ko gero, ne. Nors tai gal priklauso nuo konkretaus atvejo.
Žodžiu, moteris yra daugiau duodanti, o vyras – imantis. Juk, pvz., jie sako joms: „Duok man“ arba „Atsiduok man“. Tuo tarpu moterys juk nesako vyrams: „Duok man“, „Atsiduok man“. Tame gal ir galima įžvelgti savotišką lyčių seksualiniuose santykiuose nelygybę.
Ir, beje, faktas yra tai, kad seksuali moteris turi savo grožybes (kartais bulvariniuose leidiniuose ar bulvarinių TV laidų tekstuose šis žodis vartojamas), tačiau ar galima pasakyti, ar yra sakoma, kad vyras turi savo grožybes? Manau, kad ne. Viena iš moters funkcijų (vienas iš jos norų) yra suteikti vyrui savo grožybes, tiksliau, duoti jas, o vyro – jomis džiaugtis, ką nors duodant moteriai atgal, bet ne grožybes. Dėl to, man rodos, visuomenėje lesbiečių seksas labiau toleruojamas negu gėjų, nes jame dominuoja grožybės (kurias turi net dvi partnerės). O kai mylisi du gėjai, tai kokios jau ten grožybės. Nieko jaudinančio estetine prasme ir visomis prasmėmis, švelniai tariant.
Žinoma, seksas kaip procesas yra ypatingas veiksmas, tai yra abiejų malonumas ir išgyvenimai, todėl praktiškai jam mano pastebėjimai gal nevisai svarbūs. Aš tik pabandžiau aprašyti vyrų ir moterų statusą seksualiniame gyvenime bei visuomenėje susidariusius vaizdinius.

* * *
Jeigu kokio nors poeto visi eilėraščiai yra daugiau ar mažiau skirtingi, skirtingų nuotaikų – tai, manau, privalumas. O Kornelijus Platelis sako, kad „rašantis eilėraščius niekur nuo savęs nepabėga. Kad ir kokios „naujos“ būtų jo patirtys, kad ir kaip jis pats stengtųsi atsinaujinti, keisti nuostatas, jo kūryba neišsiveržia už jo paties psichikos matricos ribų“. Nors po to jis teigia, kad jo kūryba yra „palimpsestai“ (išskutami arba nuplaunami pergamentai, ant kurių rašomas naujas tekstas), vadinasi, kad joje įstengta atsinaujinti. Taigi ar įmanoma ryškiai atsinaujinti? Kai skaitau Justiną Marcinkevičių, atrodo, jog taip. Daugumos jo eilėraščių nuotaika, mintis yra vis daugiau ar mažiau kitokios. Nors juose harmonizuojantis balsas yra atpažįstamas (anot eilėraščių knygos „Naktį užkluptas žaibo“ anotacijos) – tai būtų šioks toks stiliaus vienodumas, panašumas, – tačiau jaučiasi subtilus tų eilėraščių minties bei dvasios skirtumas. Gal tai galima pavadinti atsinaujinimu. Platelis jį (įmanomą ar neįmanomą) iškelia kaip vertingą ir teigiamą, galbūt siektiną ir sunkiai pasiekiamą dalyką. Prisipažinsiu, ir mane gąsdina eilėraščių vienodumo grėsmė, aš irgi stengiuosi rašyt vis kaip galima naujau. Praplėsti žodyną ir visa kita. Nežinau, kaip dėl žodyno, bet nuotaikų atžvilgiu, manau, man pavyko. Tačiau, žinoma, stilius išlieka toks pat. Gal persikūnyti ir pakeisti stilių yra tiesiog neįmanoma.
Beje, gana siauras žodynas pastebimas Andriaus Mamontovo dainose. Dažniausiai pasitaikantis žodis yra, berods, „vanduo“ (jį galima aptikti beveik visuose šio atlikėjo albumuose, ir ne po vieną kartą), taipogi „dangus“. O kur dar nemažas kitų žodžių būrys... Nežinau, kaip kitiems, bet man tokie pasikartojimai bado akis. Gal tai galima vadinti ir kalbos skurdumu.
Mamontovo dainos gražios ir melodingos (jų melodijos gana skirtingos, išradingos, ne dirbtinos, taigi turtingos – jo tikrai neapkaltinsi melodijų vienodumu), dainų tekstai prasmingi, nebanalūs, kartais net filosofiški (kadaise viena už mane vyresnė moteris dar pridėjo: naivūs). Vienintelis dalykas, kurį būtų galima sukritikuoti, – tai žodynas. Bet, galvoju, gal išties prisirišama prie įvaizdžių, metaforų (kurie, išeitų, dainų autoriui tampa savi ir brangūs), ir žodžiai ima kartotis, tiesa, gal ir kiek skirtinguose kontekstuose (nors kartais ir panašiuose); jeigu jie išreiškia kūrėjo tapatybę, jų nelengva atsisakyti. Žinoma, esama ir dainų-išimčių. Pvz., albumo „Geltona, žalia, raudona“ (2008) dainoje „Mes čia“ beveik visi žodžiai yra nepasikartojantys kitose Mamontovo dainose, taigi čia ištarti vienintelį kartą:

Ei, ten, pavogtose mašinose,
Skustagalviai karstuose tiuninginiuose,
Dabar jeigu girdit šią dainą,
Mes čia – jūsų laikas praeina...

Ei, jūs, patogūs jaunuoliai,
Tėvų pinigus prauostantys uoliai,
Trumpai erekcija laikėsi,
Mes čia – jūsų laikas jau baigiasi...

Ei, ten, dorovės sargyboje,
Mūsų laisvės kalėjimo statyboje,
Kreiva jūsų laimės teorija,
Mes čia – nuo šiandien jūs – istorija!

Ei, susirinkę į partiją,
Kostiumuotų nevykėlių armija,
Visas prostitutes į pensiją!
Mes čia – jums jau baigės kadencija!

Helo, šou fucking biznio kūrėjai,
Pigių skudurų pardavėjai,
Nusibraukit soliariumų įdegį,
Mes čia – jūsų šou jau pasibaigė...

(Paskutinėse posmų eilutėse šauktukus arba daugtaškius dėjau atsižvelgdamas į tai, kokiu tonu jos sudainuotos dainoje.)
Šios dainos žodžiai ne tik stebėtinai nesikartoja kitose Mamontovo dainose, bet apskritai yra gana nebūdingi jo kūrybai (ypač ankstyvesnei). Ketvirtas posmas net truputį juokingas – jame kartu suvedami seimo nariai ir prostitutės. Juokinga. Nes ką gi turi bendro politikai su seniausios profesijos atstovėm?
Yra ir daugiau Mamontovo dainų, kuriose galima rasti jo rečiau vartojamų žodžių.
Jeigu šis iškilus ir charizmatiškas atlikėjas (kurį tikrai galima vadinti jaunimo guru) praturtintų žodyną, jo dainos būtų tiesiog puikios. Na, bet gal nereikia priekabiauti. Kiekvienas menininkas gal nori viską daryti savaip ir nenori klausyti nurodinėjimų. Tad mano pastabos tebūna traktuojamos tiesiog kaip patarimas.

2005–2009