Nematoma žvaigždė

Kur aš? Kas aš? Kas čia dedasi? Ak, taip. Prisiminiau. Užmigau ant neįtikėtinai ryškios mokyklos žolės, po drebule besimaudydama karštuose saulės spinduliuose. Sapnavau kažką labai gražaus ir mielo širdžiai. Dabar nebeprisimenu ką, bet pagalvojus apie sapną galvoje iškyla du žodžiai...
- Ar tau viskas gerai?
- Ahm... - Numykiau vis dar bandydama prisiminti sapną, ir neatmerkdama akių.
- Bet, - neatstojo vaikinas, - tu atrodai pabalusi. Gal nori atsigerti vandens?
Ššš... Aš noriu prisiminti, - sušnabždėjau ir išgirdau vaikino atodusį. Jis atsisėdo greta. O gal tik pritūpė- negalėjau suprasti, nes buvau stipriai užmerkusi akis. Stengiausi nepamesti vis labiau blankstančios sapno gijos.
Neįsivaizduoju kiek laiko praėjo, kol aš visiškai pamiršau sapną, nes mane patraukė vaikino kvėpavimas. Toks garsus ir pastovus. Kai vėjas aprimdavo, jusdavau kaip jo iškvėpiamas oras pasiekdavo mano žandus. Net pati to nenorėdama giliai atsidusau ir mūsų kvėpavimas susilygino.
- Nepavyksta prisiminti? - Paklausė vaikinas. Iš balso tono nusprendžiau, kad šypsosi.
- Ne, - atsakiau. Mano balsas skambėjo lyg numirėlės. Toks gilus ir verksmingas. Man tai niekada nepatiko.
- Atsimerk, - paprašė vaikinas, palinkdamas virš mano veido, - nuo šiol, aš būsiu tavo prisiminimas, kaip nematoma žvaigždė.
Nuo jo balso man pašiurpo oda, o paskutiniai sušnabždėti žodžiai pervėrė lyg žaibas ir aš sudrebėjau.
- Kas tai? - paklausiau lėtai atmerkdama akis.
- Mano balsas. O dabar ir aš pats, - tarstelėjo jis, o aš negalėjau atsigerėti jo medaus spalvos akimis, įrėmintomis tamsių plaukų sruogomis.
- Mhm... Gerai, - sumurkiau pajutusi šiltas vaikino lūpas ant savo kaktos.
Jau nebesistengiau prisiminti sapno, nes staiga realybė tapo net labai graži. Lyg nematoma žvaigždė.