Kaip išgyventi dar vieną dieną. ŽINYNAS. (Pirma dalis)

2010-01-22
Penktadienis

    Vėl pradėjau rūkyti. Ne dėl to, dėl ko rūko visas likęs pasaulis. Pradėjau rūkyti, nes man vėl atsirado poreikis save naikinti.
Prieš tris, o gal keturias dienas prisigėriau visų, kokių tik turėjau slopinančių vaistų. Neišsijungiau. O man taip drąskė vidų, jog maniau neištversiu. Tada pavogiau kambaroko skutimosi peiliuką ir siaubingai susibraižiau ranką. Dabar ją puošia maždaug dvidešimt rėžių. Vėliau jie užgis. Bet jau niekada neišnyks be pėdsako. Pjaustymas irgi manęs nenuramino. Todėl paėmiau didžiulę adatą, kuria dažniausiai veriu iš veltinio pagamintus karolius, ir iš visų jėgų bandžiau susivaryti į veną. Juokinga net prisiminti, maniau, kad mane nuramins mano pačios karštas kraujas, kurį nuo adatos dūrio galima lengvai sustabdyti, kad visai nenukraujuočiau. Žinau tai, nes esu kraujo donorė. Kai iš venos ima kraują, jis tiesiog plūste plūsta, o kai jo išbėga keturi šimtai septyniasdešimt mililitrų, lygiai tiek, kiek reikia kraujo centro darbuotojams, užtenka pridėti vatos ar tvarsčio gabalėlį ir sulenkti. Ir viskas. Karštas kraujas keliauja pas medikus į kraujo saugyklas, o aš gaunu šokoladą ir džiaugiuosi, kad nors kažkuo mano egzistencija pasiteisina. Mano, nors ir liūdesiu bei depresija persismelkęs kraujas, gal ateity kažkam išgelbės gyvybę, ir galbūt lemtingą valandą Dievas manęs pagailės.
    Pradurti venos nepavyko, todėl tą vieta apdraskiau peiliukais. Karštas kraujas nebėgo, bet ėmė riedėti karštos ašaros. Vis šioks toks pasiekimas. Suprantu, kaip tai absurdiška, bet supratimas aplanko tik tokioms akimirkoms pasibaigus. Apsiraminau ir racionaliai priėmiau sprendimą pradėti rūkyti. Suvokiu, kad tai irgi skamba absurdiškai.

*

    Šiandien penktadienis ir mane guldo į ligoninę, psichosomatinį skyrių. Truputį nerimauju, nes žinau, kaip būna pirmą dieną. Norisi namo, atrodo, kad nėra ką veikti, aplink vaikšto visokios žmogystos dar labiau pavažiavusiais stogais ir ima atrodyti, kad pats esi debilas. Bet apskritai paėmus, aš jau laukiu, kada mane paguldys. Tai reiškia, kad kažkas keisis. Tai suteikia vilties. Normaliems žmonėms, kurie gyvena normalų gyvenimą mano situacija turėtų būti absolučiai nesuvokiama. Viltis jiems gali skambėti kaip tas posakis „durnių motina“. Bet viltis yra vienintelis dalykas be ko žmogus neišgyvena. Kai ją turi, to nesupranti. Kai netenki, irgi gali nesuprasti, bet tada jau prarandi viską. Garantuoju, kad visi, kurie žudosi, žudėsi, nusižudė ar dar žudysis yra tie, kurie kažkur pakeliuj pametė, prarado ar iš jų buvo pavogta viltis.
    Mano mama nusižudė, nes kai kas iš jos pavogė viltį. Pavogė ir negrąžino. Todėl, man dar būnant vos aštuonių mėnesių kūdikiui, ji pasiėmė virvę, pasidarė kilpą ir pasikorė. Tėtis tą dieną į mamos dienoraštį įrašė „Dukrele, likome dviese“. Ir viskas. Toks trumpas įrašas, kurį perskaičau po dvidešimt trijų metų ir labai ilgai verkiau. Tie trys žodžiai buvo grynas ir saldus skausmas. Saldus, nes tokia yra savigaila.
    Aš nenoriu nusižudyti. Aš tik bijau gyventi. Kaip ir dar šimtai tūkstančių tokių nesuprastų kaip aš visame pasaulyje. Aš kasdien spardau sau į užpakalį, kad reikia valgyti, praustis, mokytis, dirbti, mylėti, melstis, skaityti rusiškas pasakas, skalbti kojines, svajoti apie Kiniją, plauti indus, piešti, tepti rankas kremu, pešioti antakius, karpyti kojų nagus, valytis batus, lyginti marškinius ir taip toliau. Kiek daug visko reikia daryti kiekvieną dieną. Ir tai mane be proto gąsdina. Vieną dieną mažiau, kitą dieną daugiau, bet gąsdina visada. Kažkur giliai, tikriausiai ties plaučiais, įsikūrusi viltis mane vis dar palaiko. Ir aš labiausiai bijau, kad vieną dieną jai nusibos.