I - asis tarppasaulinis

2017 m. Jungtinė JAV ir Japonijos mokslininkų komanda sukonstravo gigantišką kosminį laivą „Explorer“, turėjusį pasiekti žmonijai dar neregėtus kosmoso užkaborius.
2019 m. Laivas paleistas į orbitą. Be įgulos ir jokių netikėtumų.
2020 m. Ryšys su laivu nutrūko. Mokslininkai skėsčioja rankomis.
2029 m. Japonijoje tos pačios mokslininkų komandos surinktas antras panašaus tipo, tik šį kartą dar modernesnių technologijų pripumpuotas laivas „Explorer II“
2030 m. Laivas su aštuoniolikos žmonių įgula paleistas Urano link.
2032 m. Įgula tikina erdvėje pastebėjusi neatpažintą objektą. Nuotraukos ir kiti duomenys siunčiami į Žemę. Nustatoma, kad objekto judėjimo trajektorija netolyginė.
2033 m. Laivo radijas paveiktas kažkokios mistiškos jėgos ima transliuoti į Žemę nepaaiškinamus signalus. Mokslininkai imasi dirbti dviem kryptimis: išsiaiškinti kas nutiko radijui ir šifruoti gaunamus signalus.
2036 m. „Explorer II“ grįždamas į Žemę dingsta.

Po sunkios darbo dienos pasiėmiau iš šaldytuvo limonado skardinę ir išsidrėbęs fotelyje įjungiau savo beekranį televizorių. Po aštuonių valandų praleistų prie kompiuterio savo darbo vietoje akys velniškai perštėjo, bet nenorėjau laužyti tradicijų – naujienų nepraleisdavau niekad.
Vos joms prasidėjus supratau, kad įvyko kažkas katastrofiško. Vedėja sėdėjo išbalusiu ir ištysusiu veidu, lyg suakmenėjusi. Jai pagaliau prabilus aš irgi turėjau atrodyti panašiai:
- Mokslininkai įrodė, kad visatoje egzistuoja gyvybė. Jungiame reportažą.
Holograma persimainė ir dabar mačiau jauną žurnalistę ir žilą vyrą baltu chalatu, ko gero mokslininką. Jie buvo ne ką linksmesni nei žinių vedėja – reporterės rankos drebėjo, o vyriškis vis braukė nuo kaktos prakaitą.
- Klabuosi su gerbiamu Treisiu McGaiveriu, kuris vadovavo signalų, gautų pustrečių metų iki dingstant „Explorer II“ šifravimo komisijai. – Jie paspaudė rankas, tarsi tik dabar būtų susitikę. - Ką tiksliai jums pavyko iššifruoti, pone McGaiveri?
- Ką rodo? – įėjo mano penkiolikmetis kambariokas su sumuštiniu rankoje. Mostu jį nutildžiau ir parodžiau į televizorių.
- ... Skamba maždaug taip: „Nepaklausėt perspėjimo, antrąkart įžengėt į mūsų teritoriją. Laukit keršto“ – Ties sakinio pabaiga jo balsas užlūžo. Puikiai jį supratau.
- Ar yra tikimybė, kad Jūs klystate? – Atrodė, kad reporterė tuoj nualps, bet vis vien didvyriškai dirbo savo darbą.
- Gali būti, kad mes klystam, arba kad signalai taip susidėliojo atsitiktine tvarka, bet tikimybė minimali.
- Dėkoju Jums už išsamius atsakymus, pone McGaiveri. Žodis tau, Džena.
- Ačiū už reportažą, Marina. – Vaizdas grįžo į studiją. – Gavus tokias žinias visame pasaulyje paskelbta nepaprastoji padėtis. Vyrai nuo keturiolikos iki keturiasdešimt penkerių metų privalo eiti karinę tarnybą. Visi, be jokių išlygų. Moterys – tik bevaikės ir neturinčios galimybės prižiūrėti vaikų. Kartoju, nepaprastoji padėtis, vyrai nuo keturiolikos...
Man iš rankų iškrito skardinė ir limonadas tolygia srovele ėmė lietis ant grindų. Man jau keturiolika, o tai reiškia...
- Atrodo, - kambariokas sunkiai nuleido gerkle žemyn čiaumotą kąsnį. – rytoj į darbą nereikės.

Kadangi žinutės šifravimas truko trejus metus, reikėjo tą laiką kažkaip atsigriebti. Tai buvo daroma neįtikėtinai sėkmingai: mums net nereikėjo užsirašyti į kariuomenę, - kitą rytą gavome šaukimą atvykti į artimiausią karinę bazę.
Mažoje patalpoje, skirtoje gal penkiolikai žmonių, mūsų buvo arti dviejų šimtų, ir nieko keisto– trumpas instruktažas tokiomis aplinkybėmis buvo vedamas urmu. Augalotas vyriškis, labai besididžiuojantis savo antpečiais nesismulkino:
- Nemanykit, kad į kosmosą šaudyti ateivių būsit pasiųsti visi, pasauly tiek laivų nėra. Atrinksim tik keletą geriausiųjų, pagal tam tikrus kriterijus. Bet atminkit, - jei simuliuosit – matysiu, apsimetinėsit – matysiu, nevykėlis – irgi matysiu. O dabar eikit ir gelbėkit mūsų planetą. – Tokiais žodžiais išvarė mus. Už durų jau laukė kita didelė grupė.
Išėjusius mus pasitiko kokių dvidešimties  metų (profesionalių vadų trūkumas irgi buvo jaučiamas, mat daugeliui būrių vadovavo dar parengiamosios tarnybos nebaigę jaunuoliai) kariškis skusta galva. Jis pasirodė esąs labai griežtas, tarsi už dar neseniai armijoje patirtas kančias jaustų pareigą kam nors atkeršyti, o mes tiesiog pasitaikėme nevietoje ir nelaiku.
Gavome gerą ir greitą muštrą – per dvi savaites buvome apmokyti naudotis visais ginklais nuo paprasčiausio šratinio pistoleto iki blastinės haubicos, o skubinant fizinį pasirengimą prie maisto davinio gaudavom ir nemažą dozę steroidų.
Dvi pragariškos savaitės pralėkė itin greitai. Apie savo „sėkmę“ išrinktuosius informavo labai subtiliai – vieną rytą laimingieji rado ant savo pagalvės visus iki šiol jiems priklausiusius plaukus, o po ja buvo padėtas lėktuvo bilietas į Valstijas, iš kur turėjo būti paleidžiami į kosmosą.
Deja, tą rytą plaukų ant savo galvos pasigedau ir aš, tad kol mano kambariokui džiaugiantis nepraradus madingos šukuosenos kroviausi daiktus kelionei.
Kitą rytą atsibudau jau Floridoje, kur esančioje NASA bazėje turėjo įvykti mūsų paleidimas į erdvę, o tiksliau C3 platformos, skriejančios pastovia orbita aplink Mėnulį, link. Buvau pasodintas į vieną kamerą su dviem raumenis prisipumpavusiais jaunais amerikiečiais, vidutinio amžiaus juodaodžiu iš Afrikos, trisdešimtmečiu angliškai nė žodžio nesuprantančiu ir, atrodytų, nė kiek situacijoje nesiorientuojančiu vietnamiečiu, bei maždaug mano amžiaus vaikinuku iš Meksikos. Po nepilnų dviejų valandų nuo iššovimo mes jau buvome platformoje. Vos mums atvykus buvo išplatinta stingdanti žinia – dirbtiniai žmonių paleisti Jupiterio palydovai užfiksavo artinantis gigantišką sutvėrimą – ateivių laivą. Gavus žinią ryšys nutrūko.
Greitomis atliktais skaičiavimais iki mūšio turėjo būti likusios daugmaž penkios paros. To laiko neturėjome galimybės praleisti veltui – platformoje buvome mokomi strategijos pagrindų, darbo nesvarumo sąlygomis, bei visų vakuumo ir kosminių kovinių laivų ypatumų.
Nors užsiėmimų ir buvo iki kaklo, į karių galvas ir pasąmonę vis vien veržėsi panika. Tiesiog ore (kurio negalėjome eikvoti be apribojimų, nes platforma nebuvo skirta tokiam dideliam kiekiui žmonių) tvyrojo įtampa, o neretas jos neatlaikydavo. Savižudybės ir išprotėjimo protrūkiai mums tapo kasdienybe, bet išvežamus nebegalinčius būti naudingus kūnus vis keisdavo nauji daliniai iš mūsų gimtosios planetos. Galimybė pabūti vienam tapo didele prabanga.
Tarp karių nesutikau nė vieno tautiečio, užtat labai prisirišau prie viena kamera keliavusio meksikiečio. Nors bendrauti galėjome tik bendrinėmis anglų kalbos frazėmis, bet tai buvo vienintelis būdas nepasilikti vienam su savo mintimis, o juk nuo ten iki psichozės nė žingsnio nėra. Nemažai kas to griebdavosi, ir mes neišimtis. Išgirdus aliarmą mes kaip tik kalbėjomės.
Visi buvo susodinti į „moskitus“, kaip mes praminėme lengvus ir manevringus, tačiau trapius savo kovinius laivelius, pagal atvykimo kameros numerį. Juodaodis ir vietnamietis sėdo prie vairų,  mes – prie pabūklų.
Kai erdvėje priešais mus blykstelėjęs atsirado taškas ir vis artėjo viskas nuščiuvo. Platformoje įsivyravo smegenis gręžianti kosminė tyla. Veiksmus sukėlė tik bazėje nuaidėjęs antras aliarmas, liepiantis visiems kilti į kovą.
- Žmonės kada nors kurs apie tai legendas. – Išgirdau angliškai tariant vieną iš amerikiečių.
- Ir mes turėsime ką papasakoti anūkams. – Atsakė kitas, ir jie sukirto rankomis. Su lyg šiom skambiom, bet mano manymu beprasmėm frazėm suūžė mūsiškio „moskito“ variklis ir jis keistai burgzdamas bei vibruodamas pakilo.
Skridom negreit ir erzinančioje tyloje, bet kelionė, paisydama vieno iš visuotinės kiaulystės dėsnių, kad nelaukti dalykai visada ateina greičiau nei laukiami, neprailgo. Netrukus jau buvome prie ateivių gamybos milžino, bet nieko nevyko. Kol jie iš lygios vietos savo laivo paviršiuje paleido bespalvį, permatomą spindulį ir iškart sunaikino būrelį „moskitų“, bei vieną stambesnį kreiserį. Prasidėjo.
Mūsų laivai pasklido aplink priešininką stengdamiesi nesudarydami didesnių ir lengvai sunaikinamų būrelių. Aš sėdėjau petys į petį su meksikiečiu ir sulaikęs kvapą lazeriniu blasteriu ieškojau silpnų vietų ateivių laivo gynyboje. Nieko. Ginklai nepadarė jokios žalos.
Staiga sudžeržgė radijas ir išgirdome tarptautinių signalų kratinį. Supratome, kad į mus kreipiasi generolo Šamilio iš Čečėnijos balsas:
- Vyrai, niekaip nepavyksta pramušti jų apsauginių sistemų. – Signalas trūkinėjo. – Neleiskite jam judėti visu greičiu, o mes išmėginsime branduolinį ginklą. Baigiau.
Atominės bombos!? Juk nepraėjo nė dešimt minučių nuo mūšio pradžios. Nejau viskas taip beviltiška? Rodos, mes pasmerkti.
- Gerai, pilotai, girdėjot ką generolas pasakė – skrendam arčiau ir neleiskim jiems priartėti prie Didžiosios Motulės Žemės. – Amerikiečiai pagavo karo įkarštį, o pilotai jų paklausė ir leidosi ateivių link.
Išgirdę generolo įspėjimą ir sužinoję, kad ne tik mūsų šešetas priešui nepadaro jokios žalos, ėmėme atakuoti dar aršiau, tikėdamiesi būti pirmieji. Visai priartėjus pro savo taikiklį pamačiau miniatiūrinį langelį priešo laive, o už jo – žvynuotą pabaisą, su dviem gigantiškom žnyplėm vietoje rankų ir keletą eilių klostuotą sijoną primenančių čiuptuvų. Mūsų žvilgsniai susitiko ir aš vos neapsivėmiau. Šlykštynė. Pyliau seriją lazerių į langelį, jau įsivaizduodamas gabalais ištaškytą tą padarą ir klanus mėlyno kraujo visur aplink. Bet lazeriai kaip ir anksčiau nieko nenuveikė, o padaras spinduliui lekiant link jo n nekrūptelėjo, demonstruodamas, kad mes jam tuščia vieta, o gal tiesiog kad neturi refleksų. Sunkiai suprantamame jo veide pamačiau kažkokią išraišką. Šypsena.
Langelis liko toli už nugaros, o mes toliau atakavome, nors ir jokio potencialo neturėdami.
Pro mūsų kairį sparną prašvilpė mini bombonešis. Supratau, kad branduolinis ginklas jau čia. Vos mus aplenkęs lėktuvėlis ateivių link tris įspūdingų gabaritų bombas, ryškia spalva nudažytomis galvutėmis. Jokio sprogimo garso, liepsnų, tik didelė banga pagavo mus, buvusius visai prie pat ir milžiniška jėga sviedė atgal, toli nuo mūšio lauko. Vaizdas „moskitui“ pagaliau atgavus savikontrolę pasirodė esąs magiškas: Gigantiškas ateivių laivas pamažu slinko priekin, kartkartėmis paleisdamas naikinantį neaiškios sudėties šviesos pluoštą, o aplink jį, pateisindami savo pravardę, zujo būriai moskitų, nepajėgdami oponentui įgelti.
Spėjau pažvelgti vos keletą akimirkų, o juodaodis mūsų pilotas patikrino, ar  varikliai ir kitos būtinos sistemos nepatyrė jokios žalos. Įsitikinęs, kad ne, nutaikė laivo nosį į mūšio lauką. Tuomet vėl sudūzgė radijas ir ėmė piltis signalai.
- „Moskite C3 Dx13“, - išgirdome mūsiškio pavadinimą. – Tučtuojau grįžkite į savo platformą, turime jums specialią užduotį.
Likom priblokšti. Mūsų pilotas nesiryžo priversti laivo judėti, dar sykį pažvelgė į priekyje vykstantį mūšį ir, tarsi dvejodamas, vis dėlto apgręžė mus.
- Ar galite patvirtinti, kad priešas organinė būtybė? – Net nepastebėjau, kad radijas nebuvo išsijungęs.
- Taip, mačiau juos. – Patvirtinau atgavęs žadą. Radijas mano kalbą turėjo paversti į kodą ir nusiųsti generolui. Taip ir nutiko.
- Tada atidžiai klausykite: ant platformos jums bus prikabintas biologinis ginklas. Jį jūs turėsite nuleisti ant objekto. Jis sunaikina visą gyvybę dešimties kilometrų spinduliu.
- Bet... Juk...
- Taip, būtent. Vargu ar jūs spėsite išsigelbėti...
Vengdamas skaudžių pasiaiškinimų generolas nutraukė ryšį. Visi susižvalgėme niūriais žvilgsniais. Visada svajojau tapti didvyriu, bet paaukoti tam tikslui gyvybę... Aš dar nepasirengęs mirti, man viso labo keturiolika, kiek dar nespėjau patirti, pamatyti... Kada nors, po daugelio dešimčių metų gal ir turėsiu išeiti, bet tikrai ne dabar.
Po minutės jau buvome ant platformos, o dar po vienos jau skridome atgal į mūšį, su prie „moskito pilvo“ prikabintu biologiniu ginklu. Tuomet mano smegenys karštligiškai ieškojo išeitis, kokio nors išsigelbėjimo, bet nieko nerasdavo. Ginklas turėjo išsaugoti žmoniją, bet mūsų šešetui tame sąraše vieta nenumatyta.
Pakilau ir nuskubėjęs įjungiau radiją.
- Generole! – Sušukau.
- Taip, girdžiu. Kokios bėdos?
- Ar nebūtų galima kaip nors per atstumą aktyvuoti ginklą?
- Deja. Mūsų mokslininkai linkę manyti, kad ateiviai blokuoja bet kokias radio ir eterio bangas, bei įvairias spinduliuotes.
- Bet... O... – Nusivyliau. Nenoriu mirti.
- Suprantu jus, ir... neturėčiau jums to sakyti, bet yra vienas būdas. – Priekiniame lange pasirodė ateivių laivas. Arčiau nei tikėjausi, o „moskitų“ gretos gerokai išretintos. – Ginklą galima aktyvuoti ir rankiniu būdu, užtenka atlupti R skydelį ir perstumti mėlyną laidą lizdu kairiau, ginklas turėtų tučtuojau sprogti. Tik problemėlė, kad...
- ... kažkas turės tai padaryti. – Nutraukiau. – O, beje, generole, kodėl neturėjote mums to sakyti?
- Yra tikimybė, kad ginklas tokiu atveju vis dėlto nesuveiktų, o kiekvieną akimirką žūsta žmonės. Juk suprantat? – Radijas išsijungė.
Visi sėdėjome nustėrę, nes supratome, kad dabar teks vykdyti labai skaudžią operaciją – spręsti ką aukosime. Kabinos gale už stiklinių durelių kabojo skafandrai. Pirmiausia savanoriai. Visi šaudė žvilgsniais vieni į kitus. Niekas nenori mirti. Niekas nežiūrėjo tik į pagrindinį pilotą juodaodį – be jo mes visi mirę. Kai pagaliau nebegalėjau to kęsti įsiręžiau rankomis į kelius ir pasirengiau stotis, bet vietnamietis mane aplenkė. Jis pakilo ir tuščiu žvilgsniu nuėjo vilktis skafandro.
Kai kartu su ginklu paleidome jį skristi laivo link, „moskitų“ jau beliko vienetai ir ateiviai skriejo Žemės link beveik netrukdomi. Ginklo detonavimą pažymėjo tik jo išlakstymas gabalais, net vietnamiečio skafandras niekur nedingo ir nenuėjo skutais, tiesiog nustojo judėjęs. Ateivių laivas irgi niekuo nepasikeitė, be to, kad prarado kontrolę. Apkerėti stebėjome, kaip jis, niekieno nevaldomas ir nestabdomas rėžėsi į menkai apgyvendintą Marso dalį.

Mus sugrįžusius į Žemę pasitiko minios žmonių, nors ir nusileidome trečią valandą nakties, bet tik pažįstami buvo prileisti arčiau kaip du šimtai metrų iki mūsų.
Išlipęs iš kameros pasukau ne link savo tėvų, brolio ir prie jų prisitrynusio mano kambarioko, bet prie siaurų akių, pakankamai tamsaus gymio vidutinio amžiaus merginos, pasimetusiom akim žiūrinčios į pakylantį mūsų kameros trapą. Liūdnu, nieko nežadančiu žvilgsniu priėjau prie jos ir papurčiau galvą. Būtų susmukusi, bet aš ją pagavau, ir ji pasikūkčiodama ėmė verkti man ant peties.
Pakėliau galvą į naktinį dangų, spindinčias žvaigždes. Kas dar ten mūsų laukia? Įtariu, kad šie nebuvo paskutiniai.
_________________________________________________________

                Beje, reiškiu pagarbą neseniai anapilin išėjusiam rašy-tojui, „Rugiuose prie bedugnės“ autoriui Džeromui Selindžeriui ir užuojautą jo artimiesiems.