kai esi kitur

Kai veidrodis apdulkėja nuo dulkinimosi prie ekrano,
o vanduo sutirštėja ir pasivadina kisieliumi iš panagių purvo,
nelieka nieko daugiau, tik pasikabnti po kaklu auksinę širdelę
ir vaidinti be galo saldžią ASMENYBĘ, kuri kasdien lagus nakuoja.
ir spalvos nekinta net kai pažiūri iš anos pusės pro lango rėmą.
ir tada seka
ir
ir
ir .
o tuomet krenta varlių žarnokai ir bėgiojame aplink vaišių stalą,
šaukdami, kad stalinės lempos yra puikiausias išmislas po rato.