Apie mano senelį

Žemės skonis burnoj - toks ruduo, o aš jo kišenėj. Senelio miline atsiduoda ir "Astra", Kauno fabriko degtukais (senelis milinę sode dėvėdavo) ir savo beįrančių kaulų tvaiku. Paslaptingas stipena juodais akiniais ir tik su puse dešinės rankos, tačiau kairę turėjo "cielą", kaip jis sakydavo. Mano kraujo ryšys su juo ir privaloma pagarba, sumišusi su dievinimu ir šleikštuliu, dažniausiai reikšdavosi be garso - tūnodavo už galingo ąžuolo kelmo, raudonais guminiais begrimztanti į šviežiai sukastą lysvę. Neelegantiškai, o veikiau kaip višta, pritūpusi aš stebėdavau, kaip jis iš lėto, beveik nesukinėdamas savo torso apeidavo visas vagas ir, neužkliudydamas nė vieno daigo, atsidurdavo prie aštraus betono laiptų ir klestelėdavo ant jų. Rūkydavo ir dainuodavo: Serbentėle ser-ben-ta. Kai gerokai pašaldavau pasturgalį, arba mama šūkteldavo, nueidavau sau lyg niekur nieko, prieš tai akimirkai sustabdydama žvilgsnį, lyg sakyčiu seneliui: "Tu man žiūrėk, aš tave stebiu". Ir nueidavau šalin nuo savo kelmo, bet mintyse senelio neapleisdavau. Kaip gracingai jis eidavau pro bulvių lysves. Stačiai plaukdavo. Kareivėlis. Žengtee-e marš! Viens-du, viens-du...pasileidau maršo ritmu, klimpdama ir sunkiai traukdama link savęs guminius botus, vis šniurkšteldama per barzdelę išvarvėjusia nosim, viens-du! viens..
Galėjau suprasti, kas mane sugriebė, iš rankų: tik vienos pirštai jautėsi, o kita kaip vientisa malka stipriai spaudė mane prie savęs. Žemės paragauti visgi spėjau. Senelis pastatė mane ant kojų priešais save, valandėlę tylėjo, lyg ir klausėsi, bet aš nežliumbiau. Iš visų jėgų sučiaupiau lūpas ir stovėjau kaip įbesta priešais. Kad tik nepamatytų pilnos burnos žemių, kad tik jis nepamatytų, kad tik nereiktų dabar raudonuoti priešais berankį kareivį, gal net kokį piratą, priešais mano dainuojantį senelį, kuris už kelių metų mirs nuo vėžio, kad tik nepastebėtų jis...o gal koks sliekas ten yra?! Apvėmiau jam visą skreitą. Mama čiupo lankstyti man galvą, kad pykinimas nuslūgtų, o ant senelio vis kudakavo: "Nesitrauk, tėvuk, būk kap esi, tujaus nuvalysu". Mama su juo kalbėdavo žemaitiškai. Jis atsakydavo kaip kada - pagal nuotaiką. Aš nebeprisimenu, ką jis tada pasakė. Tikriausiai juokėsi užsikosėdamas savo "Astros" skrepliais. Tikriausiai pieš miegą aš dar kartą "nuveikiau" tą patį: žygiavau, užkliuvau, griuvau atvira burna ties skiemeniu: "vie-", spaudžiau žemes burnoj, kad jis nepamatytų, kad tik jis nepamatytų...
Jis buvo aklut aklutėlis. Nieko daugiau apie jį aš neprisimenu. Tarp mūsų nebuvo stipraus ryšio. Ir liko iš jo tik lapkričio 1, neaprėpiamos kapinės, ir žemės skonis. Rudenį jis man kartkartėm užkemša gerklę, tas dirvos kumštis. Dabar taip apmaudu pagalvojus, kad sulysęs aklas kareivėlis visas užverstas guli, nepažįstamas man, jo žygiuojančiai anūkei, vemenčiai nuo nebūtų sliekų.