Auksinės istorijos 3 Sartoji

Mūsų sodybą nuo miestelio skyrė upelis, rudenį ir pavasarį patvindavęs ir užpelkėję jo krantai būdavo neišbrendami. Reikėdavo sukti aplinkui arba iš kairės, arba iš dešinės pusės ir atstumas nuo puskilometrio padidėdavo iki viso kilometro Per patį upelį tiltelis supuvo, naujam pastatyti reikia medienos. Miškai tolokai ir ne mūsų. Supuvo net ir lieptelis. O praeiti ir pravažiuoti verkiant reikėjo, nes už miestelio tėtukas turėjo dar vieną hektarą žemės. Ją paliko jo draugas po karo su gausia savo šeima,  išvykęs gyventi į Klaipėdą, nes buvo norima, nuo vokiečių ištuštėjusį kraštą, apgyvendinti  lietuviais. Jų turėtas namas buvo karo gaisrų sudegintas ir ant likusio tuščio žemės sklypo tėtukas šiek tiek sėdavo pasėlių bei šienaudavo pushektarį pievų. Žolė ten buvo gera, daug geresnė negu pievose prie namų.. Bet viską susigabenti į namus būdavo sunku, nes trūko geresnio kelio. Tokiame lauko keliuke buvo keletas bradų per kuriuos pravažiuoti su šieno vežimu buvo nelengva. Tekdavo abiems su tėtuku įsiręžus padėti Sartajai ištempti iš klampynės vežimą. Pravažiavus miestelį sukdavome vieškeliu į kitą pusę ir parsirasdavome į namus per kaimyno Cipro žemę. Nors ten irgi buvo Gediminės upelis be tilto, bet brąsta buvo neklampi, tik slypėjo kita bėda – gana aukštoki krantai. Tekdavo dar toliau sukti ir įvažiuoti į kiemą visiškai iš kitos pusės.
  Visgi tėtukas neapsikentęs nutarė tą bėdą nusimesti. Dar pakalbinęs vieną kaimyną ėmė ir pastatė didelį, pakeltą per pelkėtas Alovėlės upelio vietas, tiltą. Viskas labai gerai tapo, tačiau vienas nenormalumas liko. Važiuojant vežimu, jis trūkčiodavo ir baisiai trankydavosi ratai, kadangi tiltas buvo sudėliotas iš apvalios miško medienos. Bet tai jau buvo mažmožis palyginus su tuo kas buvo.
  Prie pat šitos vietos stovėjo buvusio Niedzinsko malūno sudegę griuvėsiai. Kiek aš pamenu jis du kartus degė. Vokiečių okupacijos ir pokario metais. Vokiečių metais sudegė ir Šaulių salė statyta dar prie Smetonos. Visus tuos gaisrus prisimenu, nors ir nebuvau prie jų, tik mačiau iš už kalnelio šviečiančias pašvaistes ir tėvų su kaimynais komentarus apie tų gaisrų priežąstis.  Tas malūnas buvo nemažas stovėjo trys įrengimai: girnos - paprastam malimui, įrenginys kruopoms gaminti (kruparnia) ir valcai, pyragų miltams valcuoti. Atskirame mūriniame priestatėlyje buvo patalpintas „Blackstone“ dyzelinis variklis. Jo daugiau duomenų nežinau, tik kai jį reikėdavo užvesti, tai ant specialaus būgno užvyniodavo virvę, prikabindavo čia pat iš atvažiavusių malti vežimų, porą arklių ir raginami šeimininko, traukdavo pirmyn kiek leisdavo virvės ilgis. Nepasisekus užvesti variklio, operacija būdavo kartojama, kol galų gale veiksmas pavykdavo. Tiesiai traukti virvę buvo neįmanoma, nes priekyje kelią užtverdavo tas pats upelis, kaip tik šioje vietoje darąs vingį. Todėl arkliai būdavo nukreipiami į šoną, kur čia pat ėjo vieškelis su tiltu per tą upelį. Tad jiems reikėdavo tempti net per tiltą, kol galų gale juos važnyčiotojas sustabdydavo ir gražindavo atgal. Užvedus variklį jis pradėdavo pupsėti, per aukštą kaminą leisdamas dūmus ir atvirai judėdami stūmoklių švaistikliai, sukeldavo nepakartojamas mano amžiui emocijas. Tokios buvo pirmosios pažintys su tuometine technika. Vėliau atsiradus kitokiems miltų gaminimo būdams ir sudegus šitam malūnui, jis nebuvo atstatinėjamas, kol galų gale variklis buvo supjaustytas ir išgabentas į metalo laužą. Toje vietoje, tarytum primindamas tą garbingą Smetonos laikų technikos egzistenciją, prie keliuko į tėtuko statytą tiltą, dar ilgai riogsojo tas nelaimę bylojantis didžiulis akmuo. Dar ir dabar tas istorinis reliktas stovi prie gatvės, šiek tiek patrauktas į kitą vieta ir kasmet apsodinamas gražiausiomis gėlėmis. O kodėl aš tai pabrėžiu netrukus sužinosite.
  Pokario metais, tarybų valdžia stengėsi gaivinti ir kurti kultūrą, žinoma, tik tokią kuri atitiko santvarkos kūrimo ir vystymo reikalavimus. Į valsčių miestelius ir kitas didesnes gyvenvietes, pradėjo atvykti kilnojamasis kinas. Buvo rodomos ne tik tarybinės gamybos sukurtos „Berlyno žlugimas“, „Du draugai“, „Voločiajevo dienos“, „Linksmieji vyrukai“ ir kitokios juostos, bet ir užsieniniai. Labiausiai įsiminė vokiškas keturių serijų kino filmas „Tarzanas“. Mano ir bendraamžių akims buvo ką pažiūrėti, netgi teko girdėti, kad kiti bandę pakartoti Tarzano veiksmus džiunglėse, patirdavo rimtų traumų.
  Vieną pavakarę lakstėme, žaidėme prie klubo ir laukėme atvažiuojančio kino, Ką jis turėjo atgabenti – nežinojome. Jau visai sutirštėjusi prietema vertė abejoti ar iš viso atvyks? Pradėjo dulksnoti lietus. Ir kaip tik tuo momentu miestelio gatve pasirodė raitelis. Tai buvo tėtukas, kuris jojo sartąja kumele į namus iš toHektaro esančio kitoje miestelio pusėje. Pamatęs mane su kitais miestelio vaikais bėginėjantį gatvėje pašaukė ir pakalbino vykti į namus:
  - Pažiūrėk, Juozuk, jau ir lietus pradeda lyti, temsta, tas kinas gal visai neatvyks? Jojam namo.
  Na, ką gi, gal ir iš tikrųjų kinas neatvyks, pamaniau aš. Tai jau jojam. Ir aš tėtuko padedamas užsiropščiau ant Sartosios priekyje jo.  Ir tada prasidėjo toks kinas, kad ir cirke tokį vargu ar pamatysi. Ta, pasiutelė Sartoji, kuri niekados svetimų neprisileisdavo ir naktimis palikta ganykloje arkliavagiams nesukeldavo apetito, matyt manęs neatpažino, palaikė svetimu ir pasileido, spardydamasi ir žviegdama kaip skerdžiama kiaulė, šuoliuoti tiesiog link to baisaus medinio iškelto tilto šviečiančio gelsvų pušaičių nenužievinta žieve. Tėtukas pagalvojo, kad jeigu nutrenks mus ant tilto, tai lengvai neatsipirksime, užtad apglėbęs mane krito ant žemės. Bet ir tai nesibaigė geruoju – pataikė tiesiai savo šonu ant to didžiulio akmens ir smarkiai susitrenkė šonkaulius, kad kurį laiką negalėjo ir atsikelti. Man nieko neatsitiko aš saugiai nukritau tėtuko glėbyje. Sartoji peršuoliavusi per tiltą sustojo pievoje ir ramiausiai lyg nieko nebūtų įvykę, prunkšdama rupšnojo žolę. Vargais negalais atsikėlęs manasis gelbėtojas pasigavo Sartąją, nors ji ir nebandė nuo šeimininko bėgti, ir visgi neiškentė, šiek tiek ją paauklėjo.
  Namuose, bepasakojant mamai įvykį, pavalgiau ir nuėjęs į savo kambariuką atsiguliau. Netrukus užėjo mama ir sako:
  - Tur būt jau kinas atvažiavo, nes girdisi motoriukas pupsi ir šviesa dega.
  Aš tuojau prišokau prie lango ir pažvelgiau miestelio pusėn. Aiškiai matėsi klubo siluetas ir šviečianti elektros lemputė. Bet tėtukas išgirdęs mamos kalbą, nukirto:
  - Na taip, pasakyk jam, tai va ims ir nulėks.
  Žinoma, man labai norėjosi taip padaryti, bet susilaikiau, užspaudęs tą didelį norą pamatyti kiną, nes man buvo aišku, kad jeigu tėvas neleidžia, tai man nepaklausiu kils tarp tėvų barnis. Todėl aš pasiskubinau greitai pareikšti:
  - Ne, ne niekur aš neisiu. Aš jau ir nusirengęs esu. Tarytum apsirengrti rugpjūčio mėnesyje būtų labai sunku.
  Ir aš nerūpestingai užmigau.
  Ryte prabudau ir iškarto išgirdau virtuvėje mamą  su kažkuo kalbantis. Po keleto sakinių ištartų nepažįstamo svečio, jį atpažinau, tai buvo mokyklos vedėjas atėjęs nusipirkti kiaušinių ir pasakojo nesenus įvykius nuskambėjusius naktiniame miestelyje:
  - Ir mūsų Kaziuką sužalojo.
Ir tik kai svečias iš miestelio išėjo, mama man viską atpasakojo. Pasirodo, kad kažkas į klubą, kino filmo demonstravimo metu įmetė keletą bombų, tačiau ne visos sprogo. Lauke stovėjo sargybinis su šautuvu, bet tai nepadėjo, kadangi pasakojo, kad ir jis atsistojęs prie lango stebėjo kino filmą. Daug užmuštų ir sužeistų. Ypač nukentėjo daug vaikų ir paauglių. Kadangi visiems  suolų susėsti nepakakdavo, todėl vaikai sutūpdavo priekyje ant laisvų grindų. Viena bomba nuskriejo tiesiai į jų vidurį.  Kaimynų du sūnūs, o mano draugo Placido broliai irgi buvo sužaloti, kurie slapta nuo tėvų buvo nulėkę į klubą. Jie vasarą nakvodavo rūsio pastogėje, o mano draugas pirkioje su tėvais. Ir jam nebuvo kaip nubėgti į miestelį, nes tėvas jo neleido. Ir taip jis kaip ir aš dar esame gyvi. Tai įvyko 1948 m. rugpjūčio 14 d. Tų pačių metų liepos 5 d. buvo susprogdinta bomba Daugų miestelio klube, kitos Miroslave, Merkinėje ir kitur, nužudydamos daug nekaltų žmonių ir vaikų. Mat kova už mistinę laisvę reikalauja aukų, taip dabar skelbia vadinamosios rezistencijos aukštintojai. Gražu, ar ne?.. Neilgai trukus, gal po poros mėnesių buvo surastas, suimtas ir teistas klubo sprogdintojas Br. B., kuris atbuvęs neperilgiausią b ausmę vėl buvo laisvas. Žinoma, miestelyje neužsibuvo, išnešė kudašių kažin kur, nes bijojo, kad jo nesusprogdinti žmonės nenuimtų jam skalpo. Kažkodėl jam nerūpėjo, ir tėvai gyvenantys čia, ir jaunesnysis brolis su žmona mokytojavęs, ir jo tėvas pensininkas, buvęs mokyklos mokytojas bei kaimynai ir kiti gyventojai.
  Pasekmės šio teroristino akto – žiaurios. Žuvo 9 žmonės: saugumietis kapitonas Piotras Demenkovas (30 m.); valsčiaus partsekretorius Fiodoras Puzynia (34 m.); tarnautoja Raisa Paramonova (27 m.); Anastasija Gaidamavičiūtė-Ališauskienė (21 m.); moksleiviai Juozas Balčiūnas (10 m.); Elena Brindzaitė (12 m.); Vytautas Garliauskas (18 m.); sužeisti net 38 įvairaus amžiaus žmonės. Viena mokinė patyrusi labai sunkų kojos sužalojimą, liko šluba visą gyvenimą. Kai kurie atsipirko lengvesnėmis traumomis. Vėliau tas klubas buvo paverstas mokinių bendrabučiu. Pastačius naują mokyklą bendrabutis buvo perkeltas į jos patalpas ir buvęs klubas ištuštėjo. Šis pastatas ir dabar stovi tuščias, aklinai užkaltais langais, niekam nereikalingas.
  Dar keletas žodžių apie Sartąją.. Mūsų senojoje pirkioje buvo apsigyvenusi šeima miškinių išvyta iš Dušnionių kaimo. Be tėvų, vaikų buvo šeši ar septyni: keturi berniukai ir dvi ar trys mergaitės. Vieną dieną žaidėme slėpynes. Buvo ankstyvas pavasaris ir gyvuliai dar tebebuvo tvarte, bet durys atidarytos, kad pavasariniu oru pasidžiaugtų ir jie. Mes su vienu įnamiu Jonu ėjome į tvartą, patikrinti jo kampų. Pro dvivėres duris įėjome kartu. Man iš dešinės ėjo Jonas, o iš kairės iš ėdžių stovėjo žiaumojanti šieną Sartoji. Pamačiusi mus, jinai žvygtelėjo ir kad šoks ant mūsų, mane paspaudė po savo kaklu, o snukiu pasiekė to vaikigalio dešinį petį ir įkando jam ligi kraujų. Ir po šiai dienai nesuprantu koks nelabasis toje kumelkšėje tūnojo? Na išgąsčio tai buvo nemažai, tačiau tokiame amžiuje kažkaip viskas greitai pradingsta.
  Tik vargšės Sartukės galas buvo nekoks. Jau buvo išartos sukolektyvintos žemės ribos. Bet Sartoji dar buvo pas mus. Vieną dieną tėtukas važiavo per miestelį ir kažkur sutiko partorgą. Jis pasinaudojo tuo susitikimu, atėmė vežimą su Sartuke ir parėjo tėtukas vien botagu nešinas. Neilgai užsibuvo kolūkiniame tvarte jinai, netrukus buvo išvežta į mėsos kombinatą ir paleista į dešrų konvejerį.. O kaip mes visi jos gailėjome. Mums atrodė, kad visą amžinybę ji egzistavo su mumis ir stebino savo charizmatiškais „triukais“.