Kai kvailas daiktas tu būni
Dažnai nuo stalo tu griūni
Tiki nesąmonėm žaliom
Ir niekieno tuščiom žiniom
Rėplioji daržuose ant kelių
Ieškodamas vilties daigelių
Bandai ant lempos pasisupti
Ir gražų kuodą susisukti
Tada tiesos nykioji pusė
Sugrūs tave į mėšlo pusnį
Tuomet ramus gali gulėti
Juk nėr tiesos, nėr ko spurdėti