Durys 1

JI stovėjo seno vienuolyno koridoriuje. JOS laikysenoje keletas diglių - galėjai išsigąsti, tačiau atidžiau pažiūrėjus jie augo adatomis į jos vidų, o šaknimis į išorę. Pastebėjęs šitai pasijutau reikalingas, todėl turėjau drąsos žiūrėt toliau - į akis: jos žvelgė pro langą į seną šermukšnį kvadratiniame kieme. Dideliais kąsniais krito  sniegas, neskaitant kurio JOS jūros paviršiuje viešpatavo štilis. Tarsi tai būtų susitikimas veidu į veidą su tuo, kurį nujaučiau pažįstąs… Aplink skambėjo tokatos ir fūgos, gamos ir pūgos.
ir vos tik pučiamiesiems pasitraukus iš visos kakafonijos, prasivėrė durys: ilgaplaukė daugiavaikė našlė draugiškai pasivadino Ją vidun.
Keletas minučių stygoms suderinti ir jos jau kalbėjosi.

Pradžioje buvo monologas: kiekviename stygos prisilietietime  po sakinį, kiekvienoje pauzėje po stebūklą išgirsti šią akimirką…
Galiausiai monologas baigėsi ir vėl pasigirdo paprasčiausias senamiesčio triukšmas.
Ilgaplaukė Maklaudo (ilgo, juodo palto) savininkė pakėlė galvą:
- Gerai…  technika ateis su laiku. Dovana atsargiai, tiksliai kalbėti tave gelbėja, tačiau turi įvykti persilaužimas kai tik sutiksi tą… aną… žinai… šeima…
Ratais kvadraitais sukosi idėja apie gero sekso išlaisvinančią galią.

... bet jos kalbėjo skirtinga kalba.
JOS prisilietimai - tik iš meilės, tik retsykiais.
Taip elgiasi princai ir princesės dėl savo nepastabumo išėję ubagais - juk anot jų:  į jų vandenynus niekas neįteka, taigi negalima leisti ištekėti dideliam kiekiui vandens.
Tokia filosofija neleido mylėti, nes ji pati buvo baimė. Meilė nepažįsta baimės.
JI kovojo su baime:

- Muzika yra daugiau nei paprasčiausias seksas, pagalvojo JI, pakilo, pagarbiai linktelėjo ir paliko Maklaudą temstančioje auditorijoje su pora fortepijonų ir įkyriomis, bet trumapaikėmis mintimis apie galimybę palikti mažus vaikus vyrui ir apsivilkti provoslavų vienuolės abitą…

JI išėjo į Pilies gatvę. Iš dangaus vis dar krito didžiuliai balti kąsniai. JI ėjo: Kiekvienas žingsnis - lyg smūgis, lyg priekaištas… Dėl prievartos.
JAI kartais atrodė, jog geriau būti lavonu nei gyva išniekinimo auka.

Ir čia paišėsi du paveikslai:

Vienas jų - žmogaus pabudusio karste po žemėmis: šaukiančio, daužančio dangtį, o aplink tyla ir nieks negirdi…

O kitas… nepamenu. matyt tai bus tas De Ja Vu sekundei parodęs didžiulio seno pastato parketines sales ir pamažu užsidarinėjančias jų duris.

Tam laikui JI įkopė į kalną, iš kurio atsivėrė vakarėjnčio Vilniaus panorama. Jos plaukais tarsi varvekliais  žemyn krito lašai, atrodė lyg būtų patekusi į nemenką liūtį. Jos akyse audra jau buvo praėjusi, tačiau dugnas tebebuvo drumzlinas.
Taigi negalėdama matyti ką daro, JI užvėrė duris.
nes skaudėjo... ir tai buvo geras skausmas - jis JĄ atskleisdavo, tačiau atrodė per sunku: ji pasirinko neskaudėti.

Stygos rankose daugiau niekad jos neatvėrė… Jų niekad nebebuvo.
Tai buvo taškas

Senamiestis uždegė žibintus. Didžiulės pusnys, sniegas, siauros gatvelės pakeliui į namus...
Ji susirngė patale lyg apkabindama  tą peizažą atsisveikinimui. Durys užsivėrė. Ryt laukė nauja diena.