alfa

Atsėlina sunkiai niūri nejauki dargana,
Kedena sapnus danguje vieniša pasimetus ranka,
Nutyla skambučiai, laiškai užsilieka pašte,
Kai miega suvirtę bet kaip angelai vakare.
Bandau išlankstyti sparnus nebylioj sutemoj,
Meldžiuosi, prašau ir nesiviliu saulės rytoj,
Einu vis ratu, kol sustoja stoty traukiniai
Ir man jau vis vien, kad patrumpinti mano sparnai.
Ir man jau vis vien, kad klajoju kaip rūkas nakty,
Kad kalnas nusiskina mirgančią žvaigždę darsyk,
Dangus prasiskirs, ir išgirsiu aš balsą savy,
Bet kojos neneš pasitikti tavęs džiugesy.