pamastymai

Minutę sustojus pradėjau galvoti apie savo mažą pasaulėlį kurį esu susikūrusi ir žinau, kad kiekvienas iš mūsų taip pat gyvenime tiek išoriniame, tiek vidiniame pasaulyje, kad esame tokie pat palaužiami ir paprasti. Tik bandydami pranokti kitus žalojame save. Savo tikruosius jausmus, kurie užplūsta vienu ar kitu gyvenimo atveju. Kažkada ėjau keliu ir pamačiau senyvo amžiaus žmogų, kuris labai sunkiai žygiavo link savo tikslo. Staiga susimąsčiau, kokia bus mano senatvė? Ar kada kai aš eisiu gatve, jaunas žmogus pagalvos ta pati? Ar kai pasensiu busiu niekieno nebesuprantama ir atrodysiu kvailai? Ta mintis sustabdė kvėpavimą ir minutei pabandžiau apie tai negalvoti. Kaip atrodo kodėl yra sakoma, kad reikia gyventi šia diena? Kad ateities planuoti negalima ir pnš.? Šiandien virtualioje aplinkoje sutikau žmogų, kuris man pasakė, kad niekada nelinkėčiau sėkmės, pasak jo tada butinai atsitiks kažkas blogo. Mūsų pokalbis buvo trumpas, tačiau per jį aš sužinojau, kad busimai žmonai jis palinkėjo sėkmes ir ji pateko į avariją, jis man pasakė, kad išskirti gali tik mirtis. Nežinau čia prietaras ar sutapimas, tačiau mane tai privertė susimąstyti, aplink tiek daug gyvenimo vingių, per savo kalbas kartais skaudiname kitus, o poto gailimės dėl padarytų kalbų. Kodėl visada darome tai, dėl ko tenka gailėtis? Visada žinojau, kad į kai kuriuos klausimus mes tikrai negalime atsakyti, bet tada kodėl ir iš kur jie mums kyla? Kodėl galime išspręsti sudėtingas formules, sukurti naujausias technologijas, o atsakyti atrodo į visai paprastą klausimą, mes negalime? Ar kartais susimąstote, kiek aplinkui per dieną išskrenda žodžiu į viešumą, kiek ant kelio paliekame praeitų pėdų, kurios matosi tik žiemą arba einant ant smėlio? Aš galvoju, kad visada tyloje yra tyla, vandenyje yra vandens ir kad kiekvienas mus užplūdęs jausmas yra tikrasis mūsų vidinis jausmas ir aš tikiu, kad tikrojo jo niekas nėra jautęs.