pasakojimo apie Barboros Žagarietės stebuklą tęsinys

Tik, gink Dieve, niekam, o niekam negalima apie tai prasitarti.
Nutarta - padaryta. Buvo, gal liepos pradžia: svaigiai kvepėjo visokiausi žiedai žiedeliai Švėtės lankose, čirpavo visu linksmumu žiogai, kažkoks paukštelis atkakliai kvietė savo draugę... Kelias iki Žagarės, kad ir netolimas, bet mažom kojelėm vis tik toloka (šeši kilometrai). Iš pradžių smagiai žygiavusi, vos tik pasiekusi Žiurmiškį, Birutė sustojo - baisu. Ašaros smaugte smaugia gerklę, jau karčiu kąsniu kyla aukštyn rauda ir.... Išsiveržia. Išsiveržia rauda iš mažos, didelio skausmo suspaustos, širdelės... „Dieve, Dieve - suteik man drąsos nugalėti visokius baubus. Padaryk taip, kad jie praleistų mane pas Barborytę, kad jie nieko man nepadarytų blogo“.
Jau norėjo grįžti atgal, bet... Reikia eiti pas Barborytę.
Nelabai prisimena kaip, lyg spne, praėjo pamiškę, po to miestelio kapinaites ir pagaliau... Balta, lyg gulbė, stovėjo jauki ir saugi bažnyčia. Šventoriuje nieko nebuvo - nė vieno žmogaus. Birutė gerai žinojo kur yra pusrūsis su Barboros karsteliu (ne kartą buvo su dėdyna).
Visa pavargusi, susijaudinusi, kad pagaliau pasiekė savo kelionės tikslą, Birutė suklupo prie virbais užkalto įėjimo į kriptą. Svaigiai kvepėjo vystantys žolynai (žmonės buvo juos atnešę, kaip pagrbos ženklą Barborai).
„Mylimoji Barboryte, tu esi visų nuskriaustųjų, nelaimingųjų ir varguolių užtarėja ir jų pagelbininkė... Esi tu visų gynėja... Mylimoji Barboryte...„
Sužeistąją akele prigludusi prie šaltų plieno virbų kalbėjo Birutė savo maldos žodžius. Iš kur ji išmoko? Ogi gyvenimas išmokė. Ašaros upeliais ritosi skruostais, sušlapindamos suknelės apykaklę.
Malda su rauda kilo aukštyn, ten kur buvo tas, kuriam paklūsta žvaigždžių keliai, kuris valdo žmonių likimus... To Birutė nežinojo. Ji žinojo, kad padėti gali tik Barborytė. „Barboryte, padaryk, kad mano akelė būtų sveika, kad mane mylėtų, kad nenusuktu nuo manęs akių... Barboryte...„
Kūkčiojimas nutraukė žodžių srautą. Rauda rimo.
Žodžiai retėjo ir pagaliau visai nutilo. Liko tik ramus ir lygus vaikiškas alsavimas, piršteliai, laikę virbus, atsileido, galvelė nusviro ant peties...
- Mergaite, a, mergaite, ką čia veiki? Nereikia verkti, vaikeli, nereikia. Meldiesi Barborai? Teisingai, vaikeli, teisingai. Reikia melstis ir ji padės, Tikrai padės. Barbora visiems nelaimėliams padeda. Va, imk rožančių ir kalbėk maldeles kas vakarą ir rytą. Reika melstis, vaikeli, reika...
Birutė pažino bažnyčios pročkelę (patarnautoją). Niekas jos vardo nežinojo: gal ir žinojo, bet niekad vardu nevadino. Buvo tiesiog „pročkelė“ ir tiek... Tai buvo gera, giedro veido senyva moteris.
Kelias į namus Birutei buvo kur kas lengvesnis. Gal nešė tikėjimas stebuklu: „pagis akelė, tikrai pagis“. Dar jėgų suteikė pročkelės įduota nuostabiai skani bandelė ir rožančius padėjo. Rožinio karoliukai lengvai „biro“ tarp mažų pirštelių: „Tėve mūsų... Va, jau pirmi krūmai sėkmingai, be jokios baimės, pasiekti ir jokių baubų nė kvapo... Sveika Marija... Jau ir Žiurmiškio pamiškė įveikta... Tikiu Dievą Tėvą... Jau kiemas matosi."
- Kur buvai, Birutėle? - visai nepiktai paklausė mamytė ir, nesulaukusi atsakymo, nuskubėjo karvutės melžti.
„Niekam, tik niekam negalima sakyti, viską reikia laikyti dideliausioje paslaptyje - kitaip stebuklo nebus“. O, kad Barborytė padės ir akelė bus sveika, Birutė net nesuabejojo.
“Va, rytoj“... Bet  „rytoj“ - iš veidrodžio žvelgė rando subjaurotas veidelis. „Na, tada rytoj, gal Barborytei nebuvo laiko - juk jai yra ir kitų, daug svarbesnių reikalų, mano akelė gali palaukti... Rytoj.“
Tų „rytoj“ buvo daug, oi kiek daug.
Tačiau vieną stebuklą Barbora tikrai padarė: Birutė niekada nesusimąstė, kad yra ne visai tokia kaip kiti. Ėjo į mokyklą, į šokius, gegužines. Kaip ir kiti, meldėsi aušrai. Mylėjo ir buvo mylima. Išvažiavo mokytis į Šiaulius. Ji niekada nekompleksavo dėl sužalotos akies. Niekas, bent jau į akis, jai to nesakė. Mėgo ją už puikų humoro jausmą, jautrumą, užuojutą silpnesniem už save. 

             ###

Ir štai praėjus daugeliui, daugeliui metų, noriu pasakyti: „Ačiū, Tau Barbora Žagariete, už suteiktą stiprybę tada, kai klūpojau prie tavo kriptos“.