mano nemigos pilkomis suknelėmis
tylios kaip giliausi vandenys
pilnaties dvaro tarnaitės
liūdesio dievui nuolankiai
paklūstančios
kai jaunaties laivas
danguje supasi
jos užkalba ežero akį
pro kurią žuvys
į plaukiančius debesis
sudeda sapnus
nuvalo dulkes
nuo atminties veidrodžio
išskleidžia ilgesio bures