2-sis pasaulinis. Lietuviams - abejose fronto pusėse

Nuėjęs nuo Šiaulių lig Stalingrado,
Ir vėl sugrįžęs tuo pačiu keliu,
Ar kulką aš, ar ji mane surado,
Ir nuo tada aš pelkėje guliu.
Rūdyja ordinai ir tuščias automatas,
Tik ajerai budės sargybine eile,
Kai pilnaty, kuždėdama kažką tai,
Raiša žiniuonė rankios žoleles.
Aš vienas čia. Į optinį taikiklį,
Po šitiek karo -  tėviškėj atėjęs,
Mes nežinojom, kur kas pasiliksim,
Eiliniai, generolai ar virėjai...
Čia, durpėse, sau apkaso nekasi,
Tad neturėsi kapui nuosavos duobės,
Jahvės apleistasis, Praamžiaus prakeiktasis,
Kataliko kryžius ant šaknies kabės...
Šešioliktos divizijos eilinis,
Ar vermachto šarvuotų dalinių, -
Paviršiui sirpsta nuostabios mėlynės,
Su jom pralietą kraują dalinu.
Primink man, Viešpatie, su kuo gi mes kovojom,
Savais ir svetimais sukruvinę metus,
Ar slavų žvaigždę trypėm baltų kojom,
Ar šaudėm į sagtis su „Gott Mit Uns“?
... liūliuoja kiminai ir naujo grobio laukia,
O kai į pelkes atslenka naktis,
Viršum akivarų paklydę vėjai staugia...
Ir niekas čia paminklų nestatys...