Insaitas (akrostichas) (2002)

Insaitas, arba A.  B. minties parafrazė

N erimas persmelkia pilkąją būtį –
E ini vis ratu ir be tikslo,
B ūdamas tikras, kad jo ir nėra...
I eškai žmogaus, ir savęs nerandi...
J is nesuprastas ieško tavęs...
O neradęs vėl desperacijos maldą kartoja...
K aip vakar... Kaip šiandien... Kaip ryt...

B et diena vėl ateina,
I r neklausia tavęs, nes ji žino,
J og atsako greito nebus...
O      akys vėl negyvai žvelgia į spengiančią tylą,
T yla joms atsako:
I štark mano vardą, ir manęs nebebus...

S avo baimę lyg raupsuotą gražuolę
A š slepiu rūpestingai nuo akių netikrų –
V ėl jauties išdidus ir vėlei nupuolęs,
O disėjas vėl grįžta į širdį ieškoti namų...

B e baimės ieškoti, be baimės surasti,
A tradus be baimės turėt ir prarasti
I švydus už lango vėl baimę, suprasti –
M an taip viskas svarbu, ir vėl noriu
I švaryt savąją baimę, vėl ją gatvėj kaip draugą seną sutikti,
U žvertus dar vieną lapą knygoj dienos...