Kliedesiai.

Gimiau, kad tikėčiau, kad ieškočiau ir neprasčiau vilties... kad numirčiau supratusi, ar buvo verta. Širdyje nešu tokį akmenį, kuris nuskandintų, jei tik nebijočiau sušlapti kojų- o aš bijau, bijau viso pasaulio, ir to jog jis man gali pasirodyti svetimas ir nepakeliamas. Bijau, kad po 20m. nubusiu ir suprasiu, jog taip ir neatlikau, nepasiekiau savo tikslo. Mano problema - AŠ. Nežinau, kas tokia esu ir kokia norėčiau būti, lipdau save kaip žmogeliuką iš plastelino, vis nusigriebdama, kokios naujos idėjos, charakterio savybės, žavesio, kurio turi kiti, ir kurio trokštu aš. Bijau ir negaliu pripažinti, kad esu tokia neįpatinga, tokia menka ir niekam nereikalinga. Bijau numirti. Gyvenu svajonėse, kuriose taip lenga viską kurti, ten gali ištrinti nesekmės ir nusivylimus, gali piešti kreidelėmis, ar šratinukais, ten formos neturi ribų, ten viskas taip, kaip noriu aš. O realybė, mane gązdina ir liūdina. Mano šypsena dirbtinė, o liūdesys nepakeliamas. Norėčiau mirti jei žinočiau, kad tai nesukels skausmo kitiems - tiems, kurie vis dėlto, mane myli - nors tokių ir nedaug. Norėčiau išimti blogus jausmus, mintis, ir jaustis laisva, nuo pareigų. Norėčiau išmokti mylėti. Taip tikriausiai tame ir problema. Mylėti žymiai sunkiau, nei galvojau, žymiai sunkiau nei svajonėse. Mylėti... Keistas žodis, įdomu, koks tai jausmas. Garsiai smerkiu tuos, kurie pameta galvas ir daro visokias kvailystes dėl meilės, o ištiesų jeims pavydžiu. Bijau mirti, nežinodama, kas tai meilė. Ar jinai yra? Tokia kaip filmuose ir pasakose: tokia stipri, kad jauti fiziškai, kad negali gyventi, bet negali ir mirti. Ar tada dingsta liūdesys ir nostalgija, ar tada kaupiasi ašaros ir ar visdar negali pripažinti tikrosios savęs. Myėti kitą, ar tai reiškia mylėti save. Nes jei taip, kaip žinoti ar tai ką jauti sau yra meilė. Kaip pripažinti ir kaip suprasti, koks tikrasis mano -AŠ. Keikiu save dėl savo silpnumo ir keisto palinkio realybė kompensuoti svajonėmis, keikiu save už neryžtingumą ir silpną valia, keikiu savo nesugebėjimą mylėti save tokią, kokia esu r už pavyda kitiems- jū laimės, sėkmės, stiprybės ir dar daug daug ko, ko aš neturiu ir neturėsiu. Aš gimiau, kad numirčiau. Bet kas bus tarp šių dviejų žinomūjų, meldžiu Dievo ir likomo, kad leistų suprasti, kodėl aš esu čia ir kodėl esu tokia, kokia esu. Esu blogas žmogus norintis surasti tą, kuris man pasakytų, jog aš gyvenu ne veltui.