Pabudimas (3)

Dėstytojų kambaryje be Vilo nieko daugiau nebuvo. Tai nestebino, nes iki paskaitos pabaigos dar buvo likusios dešimt minučių. Taigi jis nutarė pasidaryti sau kavos ir luktelti kol baigsis paskaita ir ateis profesorius Alseka Auktumas.


Išsitiesus ant sofos ir siurbčiojant kavą, jam vis nelindo iš galvos paslaptingasis žiedas. Tas ženklas tikrai buvo kažkur matytas, bet kur, jis niekaip negalėjo prisiminti. Aišku tik viena, kad jis yra tikrai pakankamai svarbus ir vertas to laiko, kurį Vilas gaišta apie jį mastydamas. Nes ne kiekviena dieną į rankas pakliūna toks artefaktas. Tik labai galingas magas sugebėtų į tokį mažą objektą kaip žiedas, įkvėpti magiškos galios. O kad žiedas buvo magiškas, tai faktas. Nes laikydamas jį rankoj Vilas jautė jo skleidžiamą energetinę pulsaciją.


Po truputį į kambarį pradėjo rinktis dėstytojai. Ir pagaliau jis tarp jų pamatė istorijos dėstytoją Alseką. Pakilęs nuo sofos jis prisiartino prie profesoriaus.

– Laba diena, profesoriau Alseka. – Šypsodamasis pasisveikino.

– Sveikas vaikeli, kaip džiugu tave matyti būtent čia. – Spausdamas Vilui ranką, irgi su šypsena veide, pasilabino istorikas. – Oi atleisk, dėstytojau Vilai. – Dar labiau išsišiepdamas nusijuokė profesorius. – Reikės priprasti tavęs nebevadinti vaikeliu, mes gi nenorim, kad tau priliptų ši pravardė.

– Baikit, profesoriau. Nors man pačiam sunku tuo patikėti, kad dar praeitais mokslo metais dažniausiai užsukdavau šičia tam, kad pasitikslinti ar nepasikeitė paskaitų tvarkaraštis. Tiesą sakant, būnant čia, reikės tikrai nemažai laiko apsiprasti su tuo, kad aš jau esu ne studentas, o dėstytojas. Visgi dauguma dėstytojų yra dvigubai vyresni už mene.

– Nieko, apsiprasi. Mums, seniems krienams, jau seniai reikėjo tokio jauno dėstytojo. Bus į ką lygiuotis, nes jau per tiek metų apkerpėjom. O dabar, kai po truputį ateina jaunoji karta, gal susiimsim šiek tiek. – Vėl nusijuokdamas tarė Auktumas.

– Profesoriau, iš tiesų su jumis norėčiau aptarti vieną labai svarbų klausimą. Gal galim nueiti šiek tiek į šalį. – Ir jis, nustebusį, bet ir susidomėjusį, istoriką nusivedė į tolimiausią kambario dalį, kur praktiškai be jų dviejų nieko daugiau nebuvo.

– Nagi sakyk, ką nori aptarti su manimi? – Jau surimtėjęs paklausė dėstytojas.

– Matot, profesoriau, šiandien pakeliui į darbą man teko patirti šiokį tokį nuotykį. – Ir Vilas smulkiai papasakojo apie užpuolimą ir po viso to sekusias pasekmes. Profesorius įdėmiai ir susidomėjęs klausėsi pasakojimo ir tik kartą jį pertraukė, paklausdamas ar Vilas kvietė policiją. Bet jam atsakius, kad tuo metu apie tai jis net nepagalvojo, dėstytojas daugiau nieko jo neklausinėdamas, pasakojimo išklausė iki galo. Vilui baigus, istorikas tarė:

– Tiesiog siaubinga girdėti apie tokius dalykus. Su kiekviena diena situacija gatvėje vis prastėja. Jie tiek suįžūlėjo, kad nebesvarbu ar diena, ar naktis ir savo juodus darbelius daro vidury dienos. Siaubas kažkoks. Ir kur žiūri valdžia. Bet tu, vaikeli, matyt nepasiguosti man norėjai.

– Ne, profesoriau. – Šyptelėjo Vilas. – Aš norėjau jūsų, kaip žinovo, paklausti apie štai šį žiedą, kurį aš atėmiau iš to gnomo. – Vilas išsitraukęs masyvų žiedą ištiesė jį istorikui. – Matot, tas ženklas ant žiedo man kažkur matytas, bet niekaip neatsimenu kur. Gal jūs žinosit kas tai per ženklas.

Profesorius paėmė į rankas žiedą ir atidžiai į jį pažvelgė. Vilas matė kaip iš nuostabos išsipūtė profesoriaus akys, matė kaip žymusis istorikas drebančiom rankom bando iš švarko kišenės išsiimti akinius. O akiniams vos neišsprūdus iš rankų, Vilas pirmą kartą per visą savo pažinties su istoriku laiką, išgirdo jį nusikeikiant. Dar niekada jam neteko matyti taip susijaudinusio profesoriaus.

Pagaliau, šiaip ne taip užsidėjęs akinius, istorikas dar kartelį atidžiai pažvelgė į žiedą. Tylą, kuri tuo metu juos gaubė, sudrumzdavo tik gilus istoriko kvėpavimas. Vilas su nekantrumu laukė ką pagaliau apie jo žiedą pasakys gerbiamasis dėstytojas.

– Vilai, tu bent šiek tiek įsivaizduoji kam priklausė šis žiedas?

– Deja, nieks neateina į galvą. – Sutrikęs atsakė Vilas. Profesoriaus akys pro akinių stiklus gręžte gręžė. Jis galėjo prisiekti, kad jose įžvelgė nebylų priekaištą, dėl tokio neišprusimo.

– Jei būtum buvęs atidesnis per mano istorijos paskaitas, tai prisimintum legendą apie Zerakumo kalną. Legenda byloja, kad tuo metu, kai visi dievai kėlėsi į dangiškosios karalystės pasaulį, dievas Zerakumas turėjęs apšviesti žemę, taigi į persikėlimą jis nespėjęs ir jam teko pačiam susikurti kelią į dangiškąją karalystę. Todėl saulės dievas iškėlė geležinį kalną iš žemės gelmių. Ir juo užkopė iki dangiškosios karalystės. O tam, kad pas dievus neužkoptų mirtingieji, tą kalną jis sunaikino. Geležinio kalno skeveldros pabiro po visą pasaulį. Buvo tikima, kad tos skeveldros turėjo stebuklingų galių. Praeityje nemažai žmonių garbino Dievą Zerakumą, todėl ši legenda netruko pasklisti po pasaulį. Visi žūtbūt stengėsi gauti to neįkainojamo metalo ir įgyti jo magiškųjų galių. Tie, kuriems pavykdavo jo gauti, iš jo pasidarydavo relikvijas. Ir būtinai ant jų išgraviruodavo gyvatės atvaizdą, nes manyta, kad tas galias suvaldyti gali tik gyvatės simbolis. Nes būtent gyvatės yra mėgstamiausi Zerakumo gyviai.

Nežinau ar ši legenda atspindi tikrus įvykius, bet galiu konstatuoti faktą, kad būtent tuo laiku prasidėjo Pabudimas. Ir pasaulyje pradėjo plisti magija. Bet bėgant šimtmečiams ši legenda buvo primiršta. Ir magai vis rečiau dabino savo totemus gyvatės simboliu. – Šioje vietoje profesorius pasakojimą nutraukė ir apsilaižė nudžiūvusias lūpas.

– Bet ką tai paaiškina? Nagi, profesoriau, tęskit.

– Matai vaikeli, kiekvienas magas totemus dabino vis kitokiu graviravimu. Graviūra buvo lyg mago savotiškas herbas, kuris leido atpažinti kuri relikvija, kuriam burtininkui priklauso.

– Tai reiškia, kad jūs žinot kam priklausė ši relikvija? – Su neslepiamu entuziazmu ir džiugesiu paklausė Vilas. Bet pas profesorių jokio džiugesio ir entuziazmo net su žiburiu nebūtum radęs.

– Taip, aš žinau kam priklausė šis žiedas. Ir tai man nekelia jokio susižavėjimo. Šio žiedo savininkas buvo Juodasis Burtininkas Alisteris Frogenteilas. Magų sektos “Saulės altorius“ įkūrėjas.

Po šių žodžių Vilo linksmumas dingo lyg ranka numojus.