Vasario sonetas

Gilios žiemos žirgai paklydo
Ir plakas šalti karčiai vakare.
Kas slepia žiemai tiek pavydo
Po balzgana dangaus taure?

Ir negerai, kai nebe tie palieka
Žiema ir žmonės skubini.
Dalija dienos mums po riekę
Vilties. Su ja į rytdieną eini.

Ir nejučia atleidi žiemai,
Kuri palaidojo svajonę dargana,
Kitoms dienoms palikus teisę

Išspręsti amžiną dilemą
Ir būti pasikartojime viena,
Kuri dar kartą šauks atleisti.