Kaip išgyventi dar vieną dieną arba Žinynas (durnyne)

2010-01-22
Penktadienis

Vėl pradėjau rūkyti. Ne dėl to, dėl ko rūko visas likęs pasaulis. Pradėjau rūkyti, nes man vėl atsirado poreikis save naikinti.
Prieš tris, o gal keturias dienas prisigėriau visų, kokių tik turėjau slopinančių vaistų. Neišsijungiau. O man taip draskė vidų, jog maniau neištversiu. Tada pavogiau kambarioko skutimosi peiliuką ir siaubingai susibraižiau ranką. Dabar ją puošia maždaug dvidešimt rėžių. Vėliau jie užgis. Bet jau niekada neišnyks be pėdsako. Pjaustymas irgi manęs nenuramino. Todėl paėmiau didžiulę adatą, kuria dažniausiai veriu iš veltinio pagamintus karolius, ir iš visų jėgų bandžiau susivaryti į veną. Juokinga net prisiminti, maniau, kad mane nuramins mano pačios karštas kraujas, kurį nuo adatos dūrio galima lengvai sustabdyti, kad visai nenukraujuočiau. Žinau tai, nes esu kraujo donorė. Kai iš venos ima kraują, jis tiesiog plūste plūsta, o kai jo išbėga keturi šimtai septyniasdešimt mililitrų, lygiai tiek, kiek reikia kraujo centro darbuotojams, užtenka pridėti vatos ar tvarsčio gabalėlį ir sulenkti. Ir viskas. Karštas kraujas keliauja pas medikus į kraujo saugyklas, o aš gaunu šokoladą ir džiaugiuosi, kad nors kažkuo mano egzistencija pasiteisina. Mano, nors ir liūdesiu bei depresija persismelkęs kraujas, gal ateity kažkam išgelbės gyvybę, ir galbūt lemtingą valandą Dievas manęs pagailės.
Pradurti venos nepavyko, todėl tą vietą apdraskiau peiliukais. Karštas kraujas nebėgo, bet ėmė riedėti karštos ašaros. Vis šioks toks pasiekimas. Suprantu, kaip tai absurdiška, bet supratimas aplanko tik tokioms akimirkoms pasibaigus. Apsiraminau ir racionaliai priėmiau sprendimą pradėti rūkyti. Suvokiu, kad tai irgi skamba absurdiškai.
*
Šiandien penktadienis ir mane guldo į ligoninę, psichosomatinį skyrių. Truputį nerimauju, nes žinau, kaip būna pirmą dieną. Norisi namo, atrodo, kad nėra ką veikti, aplink vaikšto visokios žmogystos dar labiau pavažiavusiais stogais ir ima atrodyti, kad pats esi debilas. Bet apskritai paėmus, aš jau laukiu, kada mane paguldys. Tai reiškia, kad kažkas keisis. Tai suteikia vilties. Normaliems žmonėms, kurie gyvena normalų gyvenimą mano situacija turėtų būti absolučiai nesuvokiama. Viltis jiems gali skambėti kaip tas posakis „durnių motina“. Bet viltis yra vienintelis dalykas be ko žmogus neišgyvena. Kai ją turi, to nesupranti. Kai netenki, irgi gali nesuprasti, bet tada jau prarandi viską. Garantuoju, kad visi, kurie žudosi, žudėsi, nusižudė ar dar žudysis yra tie, kurie kažkur pakeliuj pametė, prarado ar iš jų buvo pavogta viltis.
Mano mama nusižudė, nes kai kas iš jos pavogė viltį. Pavogė ir negrąžino. Todėl, man dar būnant vos aštuonių mėnesių kūdikiui, ji pasiėmė virvę, pasidarė kilpą ir pasikorė. Tėtis tą dieną į mamos dienoraštį įrašė „Dukrele, likome dviese“. Ir viskas. Toks trumpas įrašas, kurį perskaičau po dvidešimt trijų metų ir labai ilgai verkiau. Tie trys žodžiai buvo grynas ir saldus skausmas. Saldus, nes tokia yra savigaila.
Aš nenoriu nusižudyti. Aš tik bijau gyventi. Kaip ir dar šimtai tūkstančių tokių nesuprastų kaip aš visame pasaulyje. Aš kasdien spardau sau į užpakalį, kad reikia valgyti, praustis, mokytis, dirbti, mylėti, melstis, skaityti rusiškas pasakas, skalbti kojines, svajoti apie Kiniją, plauti indus, piešti, tepti rankas kremu, pešioti antakius, karpyti kojų nagus, valytis batus, lyginti marškinius ir taip toliau. Kiek daug visko reikia daryti kiekvieną dieną. Ir tai mane be proto gąsdina. Vieną dieną mažiau, kitą dieną daugiau, bet gąsdina visada. Kažkur giliai, tikriausiai ties plaučiais, įsikūrusi viltis mane vis dar palaiko. Ir aš labiausiai bijau, kad vieną dieną jai nusibos.

2010-01-23
Šeštadienis

Pirmas rytas naujoje palatoje. Kambariokė, Giedrė, jau pensininkė, bet miela moteris. Nenoriu įžeisti pensininkų, bet dauguma jų tikri diegliai užpakalyje: bamba, murma ir yra viskuo nepatenkinti. Mano Giedrė visai nieko. Tiesa, vos įėjusi į palatą nusvarinu rankas. Mano depresijos iškraipytoj makaulėj prigesta vilties spindulėlis, nes:
1. Palata trivietė.
2. Vienoje lovoje guli senyva moteris, Giedrė, nepaprastai liūdnu veidu, užmerktomis akimis.
3. Pro langus skverbiasi kaulus stingdantis šaltis.
4. Prie man skirtos antklodės paklotas pledas apibrizgęs ir apiplyšęs.
5. Viskas blogai.
Žilvinas, mano vaikinas, sugavo mano žvilgsnį ir ištiesė rankas apkabinti. Jis kažkur skubėjo, todėl tvirtu apkabinimu pademonstravo kaip apgailestauja, kad stinga laiko mane paguosti. Neviltingai supykau. Atsisėdau ant lovos ir nusiėmiau kepurę. Tas apibrizgęs pledas varė mane iš proto. Pensininkė irgi nerodė džiaugsmo ženklų. Tiesą sakant ji nerodė net gyvybės ženklų. Akimirkai pamaniau, kad dabar tai man jau tikrai šakės. Bet, kaip paaiškėjo šįryt, truputį šakių buvo tik vakare, o rytas atnešė visai kitokias nuotaikas.
*
Mano nuotaika, o tuo labiau nuomonė keičiasi nepaprastai greit. Šiandien sugalvojau neberūkyti. Tačiau tai nereiškia, jog dabar imsiu ieškoti dar kito būdo savęs žalojimui. Tiesos ir gėrio vardan nusprendžiau, kad savęs naikinimas yra nuodėmė, už kurią man paskui gali baisiai atsirūgti. Raugėjimas man niekada nepatiko, o pasekmės už blogus darbus – juo labiau. Kartais man atrodo, kad visa, kas man yra nutikę blogo yra bausmė, įspėjimas ar dar kažkas. Psichoterapeutė Jelena sako, kad taip galvoti negalima. Negalima, vadinasi – negalima. Bet durnos mintys, ypač durnyne, turi tendenciją lįsti į galvą.
Kalbant apie durnas mintis, tai Giedrė papasakojo keletą perliukų. Pasirodo mano pensininkė – su nemaža durnynų gyventojos patirtimi. Ji gulėjo ligoninėse ir Šiauliuose, ir Mažeikiuose, gydėsi Akmenėje, o dabar atvyko čia. Pasak jos, vienoje ligoninėje buvo toks užimtumo kambarys. Šiaip tai jis visai neblogas dalykas, bet visa bėda tame, kad ten dirbo slaugytoja, ir jai reikėjo, kad tame užimtumo kambaryje lankytųsi žmonės. Todėl ji drausdavo Giedrei megzti savo palatoje motyvuodama tuo, kad neva „kai kurie žmonės yra alergiški virbalams“. Prisiekiu, kartais durnynų darbuotojai durnesnių už durnius ieško.
Šiaip šiandien skaidresnės mintys dar ir todėl, kad nuo pat ryto buvau užimta. Po beveik bemiegės nakties šaižus skambutis išplėšė mane iš visai malonaus rytinio snaudulio. Metas pusryčiams. Paskui praustis. Paskui džiovintis plaukus. Paskui skambinti Žilvinui. Nekelia ragelio. Mano kaukolėj pradeda suktis negeros mintys, bet aš per daug užimta, kad joms pasiduočiau, nes reikia skambinti Eglei, savo mokinei. Aš vis tiek turiu kažkokią verslininkės gyslelę, nes net ligoninėj priiminėju mokinius ir sugebu užsidirbti. Žodžiu pasitikslinu ar Eglė nepramiegojo ir tikrai ateis, nes vėliau keliausiu pas Luką – kitą savo mokinę. Iš ligoninės išleidžia be problemų, tik reikia pasisakyti, kada grįši ir nevėluoti pietums. Eglė ateina truputį pavėlavusi, mes einame į laisvalaikio kabariuką, ji parašo kontrolinį, o aš savo ruožtu parašau Eglei dešimt. Padarė vos vieną gramatinę anglų kalbos klaidą iš keturiasdešimties galimų. Tada šiek tiek pamokau kalbėjimo, išmokstame kelis naujus žodžius, apibūdinančius žmogaus asmenybę, ir pradedame plepėti. Eglė šiek tiek pakrypusiais lūpų kampučiais sako, jog nenori manęs įžeisti, bet jai labai įdomu visokie nuvažiavę žmonės. Aš jų nesuprantu, sako Eglė. Papasakok, kas ten ir kaip vyksta, kad reikia gultis net į ligoninę. Jei atvirai, šitas klausimas mane yra negyvai užknisęs. Aš suprantu sveikus žmones, bet jie negali net įsivaizduoti to, kas ištinka mane. Tai nesuvokiama. Lygiai tas pats kaip išaiškinti, kokio skonio bananas, žmogui, kuris jo net akyse nėra regėjęs. Ne, tiesą sakant dar sunkiau. Žodžiu klausiu Eglės, ar jai kada gyvenime teko išgyventi kokią nors krizę, kai buvo labai labai bloga. Ji atsako taip. Tai va, sakau, įsivaizduok, kad toks siaubingas netekties, nevilties, dvasinio skausmo ir visoks kitoks panašus jausmas tau atsiranda be priežasties ir niekur neketina trauktis. O tu nieko negali padaryti. Va tai, Egle, yra tai, kuo mes čia durnyne sergam. Eglė sutinka, kad reikalai ne kokie.

2010-01-24
Sekmadienis

Vakar vakare buvo net labai linksma. Apie pusę keturių atėjo Gintarė, mano vaikino sesuo. Būtinai turiu pasakyt, kad Gintarė man tokia pat artima, o gal artimesnė už tikrą seserį, jei tokią turėčiau. Mes dažniausiai žaidžiame kortomis „Grybų karą“ ir plepam apie visokiausius niekus. Pakeliuj į laisvalaikio kambariuką, Gintarei paskambino Andrėjus Dutovas, jos vaikinas ir mano psichiatrės sūnus. Gintarė su Andrėjum tik visai neseniai susipažino ir stačia galva puolė į aistringą draugystę. Kartais šiek tiek pavydžiu jiems tokios aistros ir artumo, kokio mudu su Žilvinu jau nebeturime ir, tikriausiai, niekad nebeturėsim.
Aš, Gintarė ir Andrėjus bendravome nežinodami, kad mano mylima, sausainiais kvepianti gydytoja Svetlana, kurią kažkodėl iki vakar vadinau Jelena, yra jo mama. Kad Jelena iš tikrųjų yra Svetlana išsiaiškinau, kai Andrėjui papasakojau apie savo rašliavą. Pasakiau, kad jeigu kas nors šitai išspausdins, knygą būtinai paskirsiu Jelenai Ramšienei ir Jelenai Premelanajai. Andrejaus veidas išdavikiškai demonstravo sutrikimą. Aš maniau, kad mano sprendimas turėtų jį pamaloninti, nesupratau, kodėl jis toks sutrikęs. Andrejus tik pratarė „Viskas gerai, bet gal vis dėlto Svetlanai Premelenajai? “. Pasijuokėm, o paskui jis ilgai mane įtikinėjo, kad šitoj knygoj aprašyčiau jo katiną. Mudvi su Gintare jam bandėm paaiškinti, kad aš to katino net nepažįstu. Galų gale išsiderėjome, kad aš parašysu, jog Andrejaus katinas yra labai fainas. Na va, parašiau.
Nepaisant Svetlanos Premelanajos giminystės ryšių su Andrėjumi, nežinojome ir to, kad tas keistuolis psichiatras auksine grandine ant kaklo, pas kurį man reikia eiti išsirašyti vaistų, kai Svetlana Premelenaja atostogauja, yra jo tėtis. Kai tai išsiaiškinau išspaudžiau apgailestavimo šypseną. Andrėjus tik linktelėjo ir pasakė, jog sutinka su tuo, ką manau. Beje, Andrejaus Dutovo tėvai išsiskyrę ir šiuo metu vyresnysis Dutovas kaip tik suka romaną su mano buvusia gydytoja. Žodžiu, kai vieno smagaus vakarėlio vyninėje metu tai paaiškėjo buvo daug nustebimo „Eik tu saaaaau“ šūksnių ir juoko. 
Šiąnakt vėl blogai miegojau. Nerimas ar kokie kiti, man jau įprastais tapę, pojūčiai manęs nekankino, bet miegas kaip sėlinantis katinas vis prisiartindavo ir lemtingą akimirką išdavikiškai sprūdindavo šalin. Neišsimiegojau ir rytas buvo toks kažkoks ne toks. Ketinome važiuoti į bažnyčią, bet užšąlo mašina. Nieko nuostabaus, kai ryte minus dvidešimt celsijaus. Tai žiauriai užknisa, nes per lauką einant užšąla nosies šnervės ir dėl mašinos nenoro užsivesti pavėluojame į mišias. Švęstas vanduo taip pat solidariai užšalęs, o klebonas jau įpusėjęs pamokslą, tad diena nė kiek negerėja. Per mišias mano mintys kažkur klajoja, o po jų nueinu išpažinties.
Atvirai sakau, man truputį kvaila eiti prie tos būdelės ir bandyti iššnibždėti savo nuodėmes, kad kiti parapijiečiai neišgirstų, todėl tūkstantmečius skaičiuojantį ritualą atlieku kiek kitaip – susitariu su vienuoliu pranciškonu Evaldu ir mudu pasikalbame akis į akį. Atsisėdu ant kėdės ir sakau: „Vėl prisidirbau“.
Šiaip dažniausiai pradedu bliauti, nes kažkaip sunku kalbėti apie savo blogus darbus. Pasakoju tai kas įprasta: apkalbėjau, smerkiau žmones, pykau ir pan. Bet verksmas užklumpa, kai pasakoju didžiausias nuodėmes: nemyliu ir nuolat gailiuosi savęs, pjaustau rankas, prisigeriu vaistų. Evaldas labai supratingas ir dažniausiai pabūna kempinė, kuri sugeria visas blogas mano mintis. Jis supranta, kad mane kankina skausmas ir neklausinėja, kodėl esu tokia ištižusi, nors turiu rankas, kojas ir visus kitus sveikam žmgui būdingus fizinius duomenis. Todėl šiuolaikiniame pasaulyje taip nuvertėjusi išpažintis man visada suteikia lengvumo pojūtį.
Po išpažinties su Gintare keliaujame pas brolį Jordaną, kur lankome sutvirtinimo sakramento, liaudiškai vadinamo „dirmavonėmis“, pamokas. Jordanas labai griežtų pažiūrų ir tvirtai tiki tuo, ką kalba. O kalba daug ir kartais tą sunku priimti. Pavyzdžiui, kad pragaras tikrai yra, ir jame tikrų tikriausiai kenčia daugybė sielų. Tai prieštarauja kitų aiškinimams, kad pragaras tuščias, nes Dievas visų pasigaili, jis juk tobula meilė. Mano, kaip būsimos mokslininkės smegenims tokie dalykai kartais ima iš viso painiotis. Racionaliai suvokiu visas skirtingas religijas, kaip socialinį fenomeną, o širdis vis tiek veržiasi  kažkuo tikėti, nes ji tokia sužeista.
*
Buvo atėjusi labai šauni Irmos ir Henriko porelė. Tiek pripasakojo juokingų istorijų, net visa ligoninė skambėjo nuo nuoširdaus mūsų trijulės juoko. Kvatodama pasakiau, kad vietoj manęs čia juos reikėtų į durnyną uždaryt.

2010-01-25
Pirmadienis

Man atrodo, kad šiandien nebegalėsiu nieko parašyti, nes ryte apsilankiau pas pikto veido, bet malonaus balso skyriaus gydytoją ir išdėsčiau problemą, kad nemiegu. Šiaip man jau geriau, tai turiu viltį iš čia pabėgti greičiau, nei įsivaizdavau. O išreiškus savo viltis garsiai, gydytoja mano spėjimus patvirtino. Dar pkalausinėjo apie nuotaiką, nerimą, apetitą ir pan. Tada paskyrė kažkokių vaistų, nuo kurių kažkaip maloniai sunkiai ir tingiai dėliojasi mintys. Gal bent ramiai pamiegoti šiąnakt pavyks. O beje, šiandien vaistus išdavusią slaugę reikia įsidėmėti, Giedrė parėjo su ištinusiu užpakaliu ir sakė, kad baisiai nemaloniai suleido. Gi man nuo rytojaus ryto dešimt dienų irgi leis neįtikėtinai skaudžių Neurorubino ampulių. Aš jau apgalvojau planą, kad slampinėsiu tol, kol užtiksiu vieną iš švelnesnių seselių ir tik tada atiduosiu savo sėdynę jos globon. Ačiū, man vienąsyk suleido Neurorubino ampulę iš karto ir be meilės. Iš to skausmo buvau įsitikinusi, kad užpakalis suplyšo.
Kad ir kaip esu apspangus, vis dėlto jaučiu būtinybę papasakoti, kaip šiandien restoranas Mc Donalds mane apsuko. Už penkis nupirktus didelius kompleksus žadėjo... Net nežadėjo, o baltu ant juodo kupono buvo parašyta, kad nupirkus 5 didelis kompleksus duos gerą knygą „Interviu su vampyru“, o panašus į Simpsonų herojų, apsispuogavusį greito maisto restorano darbuotoją mus aptarnavęs vyrukas apgailestaujančiu žvilgnsiu man atnešė mangos „Helsingas“ antrą dalį. Netgi ne pirmą. Ir dar, laikantis kažin iš kur ištrauktų papročių, ją reikia skaityti nuo galo. Nu atsiprašant, bet kur tai matyta. Pasijutau labai išduota, bet Gintarės ir Andrėjaus išsidirbinėjanti kompanija neleido man liūdėti. Jie vėl kažkaip sugebėjo pradėt kalbėt apie Gintarės nevaldomą, iš niekur atsirandantį juoką, kuris kartais patrukdo net meilės reikalus atlikinėti ir gestais pademonstravo, kaip ji vieną vakarą pradėjo ridinėtis iš vienos lovos pusės į kitą ir atgal baisiai kvatodama. Ir taip ne vieną, ne du, ne tris, ir ne keturis kartus, jei suprantat, ką turiu galvoje. Gintarė paėmė dar vieną bulvytę ir ramiu balsu pratarė, kad reikia žmonėms kartais gi pramogų.
Tiesa, šiandien buvau psicoterapijos grupėje, ir jei turėčiau teisę, tai prispakočiau tokių perliukų, bet deja, terapijos nariai turi laikytis vienintelės – konfidencialumo – taisyklės, todėl apie tą terapiją neįsivaizduojamomis valios pastangomis reikės patylėt. Ir šiam vakarui, regis, jau visai užtilt, nes kiekviename parašytame žodyje randu po klaidą. Tikrų ratukų išrašė. Einu pamėgint pataikyt su dantų šepetėliu į burną ir krisiu miegot.

2010-01-26
Antradienis

Mane vėl aplankė nerimas. Jau maniau, kad viskas pamažėl tvarkosi, bet šiandien taip nemaloniai teko prisiminti, ką reiškia sirgti šita bjaurybe. Baimė pačiupo mane iškart po pusryčių ir nepaleido. Slampinėjo iš paskos po visą ligoninę, paskui persekiojo einant į autobusą, pakeliuj į anglų pamokas, jose ir visą kelią atgal. Bandžiau visaip save raminti ir mintyse kartojau „čia ir dabar“, „čia ir dabar“...
Ir būtent dabar sėdžiu ir nerimauju. Tuščiu žvilgsniu kramtau lūpą, žiūriu į Giedrės siaubingai besielektrinančius treningus. Laiku susivokiu ir nusuku akis, nes juk moteris nusirenginėja nakčiai. Tuščia galva ir sunkus kamuolys viduj. Visi „normalūs“ žmonės šito nesuvokia. Man nuolat sakoma „Tai visi galvojam, mąstom ir prisimąstom visokiausių dalykų, bet juk negalima ištižti, reikia save suimti į rankas. Reikia ir darai. “ Kartais tie vadinami „normalūs“ žmonės mane įtikina ir pradedu galvoti, kad tikrai niekuom nesergu, tiesiog visiškai nemoku gyventi. O norint išgyventi, psichoterapeutai ir kiti gydytojai mane moko, kad būtina suprasti, jog viskas, ką jaučiu, yra tos klastingos ligos mėginimai mane įtraukti į savo nagus. Nėra normalu gulėti lovoje ir nesugebėti prisiversti iš jos išlipti. Be priežasties, tiesiog negalėti išlipti iš lovos ne valandas, o dienas. Toks žodis „reikia“ išnyksta iš atminties ir jokios gamtinės ar antgamtinės dalys niekuo negali padėti. Bukas žvilgsnis ir nuolatinė vidinė kančia. Nėra normalu prisigerti padidintą dozę vaistų, kad miegotum visą parą, o atsibudus išgerti dar tiek pat, kad dar ir sekmadienį nereikėtų keltis. Nenormalu pjaustytis rankas ir kojas. Nenormalu nuolat ir be perstojo mąstyti, analizuoti ir kapstytis ligos sukurtose tamsiose iliuzijose ir jaustis taip, kaip viena koja ugnyje, o kita – ledynuose. Reikia neegzistuoja. Yra tik negaliu.

2010-01-27
Trečiadienis

Grįžau iš galvą sujaukusio filmo „Elijo knyga“. Buvome ten kartu su Gintare, nes šiandien kino teatro „Cinamon“ Yzzi diena, kada bilietai į bet kurį filmą kainuoja vos septynis litus ir todėl, kad Andrėjus mums rekomendavo jį pasižiūrėti. Pamaniau, kad tikrai šiais laikais mūsų užpakaliai visko prikišti ir gyvename labai patogiai. Nereikia medžioti maisto ir žudyti už švaraus vandens atsargas. Užtat ir turim marias laiko sirgti depresijom. Dviejų tūkstančių metų sandūros liga.
Išėjusios iš žmonių pilnos ir šiltai prikvėpuotos salės į lauką, gavom per veidus nuo lauke siautėjančios pūgos.
– Tikra termotrauma, – pasakė Gintarė.
– Kas?
– Termotrauma. Aš po tris gaunu kiekvieną rytą.
– Kaip suprast?
– Termotrauma yra temperatūros pakitimo trauma. Pavyzdžiui, ryte, kai pabundi iš saldaus miego ir išlendi iš po antklodės gauni termotraumą numeris vienas. Kadangi mano kambarys yra daug šiltesnis už visą likusį butą, atidariusi jo duris gaunu termotraumą numeris du. O Išlindus iš šilto ir malonaus dušo kur buvus, kur nebuvus aplanko ir trečioji termotrauma. – Gintarė iššiepė savo baltus dantis ir tuoj pat užsičiaupė, nes vėjo šuoras kaip tik tvoskė mums į veidus.
Man kiekvienąkart sunku išsiskirti su Gintare. Ji man kaip koks raminamasis vaistas. Nežinau kaip ir kodėl, bet jos buvimas šalia mane nuramina, jaučiuosi saugi ir nemąstau apie tai, apie ką nederėtų. Gintarė man kaip viltis, kaip pavyzdys, kad viskas gali būti gerai. Nežinau, ką darysiu, kai ji išvažiuos studijuoti mediciną. Raudosim abu su Andrėjumi.
Einant iš kino teatro sutikau savo kurčią draugę Simoną su jos drauge taip pat Simona ir taip pat kurčia. Gestais nekalbėjau jau ilgą laiką, todėl rankos manęs neklausė. Mediniais pirštais vos išstenėjau, kad dabar guliu ligoninėj prie profesinės mokyklos, kurioje ji mokosi. Simona ne visai suprato, matyt, pamanė, kad gulėjau prieš tai. Susitarėm rytoj susitikti ir apsikeisti seniai nupirktomis, supakuotomis ir jau apdulkėjusiomis Kalėdinėmis dovanomis.
*
Mano galvoje visiškas štilis. Štilis prieš audrą, kužda man nuojauta, bet aš į ją mažai kreipiu dėmesio. Dabar stengiuosi galvot apie čia ir dabar, nors jei man iš tikrųjų sektųsi apie tai galvoti, nemalonaus štilio nė nejausčiau.

2010-01-30
Šeštadienis
Negaliu išlipti iš lovos.

2010-01-31
Sekmadienis

Šiandien milžiniškomis valios pastangomis išvaliau tualetą, nes negaliu pakęsti tokios betvarkės. Mano galvoje ir taip visiškas bardakas. Dar išvaliau vonią ir grįžau į lovą. Negaliu nieko daryti. Negaliu net pagalvoti, kad reikia kažką daryti. Parašiau tėvams, kodėl aš ligoninėje. Man atsakė tą patį, ką ir visada. Kad man nieko daryti nereikia, tik gyventi. Tik. Mission impossible.
Buvo atėjusios Monika su Alina. Išplovė indus, atnešė lauktuvių ir padarė valgyt. Kadangi retkarčiais dar užtraukiu dūmą, nuėjome parūkyti. Monikai ant skruosto nukrito blakstiena, todėl pagal kvailą tradiciją ji sugalvojo labai rimtą norą, kad aš pasveikčiau.
Joms išvažiavus aš dar pasitryniau po kambarius ir išėjau pas anytą. Ten apsiverkiau, apsiraminau ir vėl apsiverkiau. Aš nors galiu verkti. Mano palatos draugė pensininkė Giedrė nebegali net verkti. Sako, verkiant smegenys gamina natūralius raminamuosius.
Dabar galiu klausytis tik Erykah Badu.