Įtempti raumenis žiemai

Jau laša
Nuo stogų istorijos,
Rūsių detektyvai,
Palangių ašaros.

Žolė nuskutama kuokštais ir papuošiama greit pūvančiu vainiku.

Basas vienakojis sėdi prieš mane
Kalba popieriaus skutais.
Prikabinu prie apmusijusios lubų lentos
Skambantį lydekos skeletą.
Kad jis šiurptų ir blizgėtų, kol šąla.,
Kad naktim visados į mane žvelgtų
Prieškarinės moters kailiniuos fosforu tviskančios akys –
Jos monaliziškas fasadas tai visa ką gavom iš prieškario.

Degradas žvelgia man į tarpuakį.

Atsinešu malkų ir įsipilu gert.
Tyliai varva senamiestis iš mūsų delnų
Pro pūvančią žolę
Lydekos skeletas mano antena gaudanti tuos kurie nebekalba
Užburtas kaštonas kieme
Skelia graudinančias istorijas.

Dabar užmerkt akis
Ir išeit lėtai,
Ir įtempt raumenis
Artėjant ženklų nakčiai,
Krentant monolitų meteoritams.