U-I Pirma dalis Praktikantai

Alesius

Dar neseniai, aš su draugais aptarinėjau, kaip turi skambėti antra eilutė trečiame mūsų būsimo hito kuplete. O dabar einu ir stebiu, kad tik neįlipčiau į vištos šudą. Įdomu, aš tik dabar supratau iš kur kilo žymus lenkų keiksmažodis „Kurva“. Pasirodo taip Aukštaitijoje anksčiau vadino vištas. O juk prąsmė per paskutinius 300 metų mažai pasikeitė.
Aš prisiminiau praėjusį savo gyvenimą. Po to, kai prodiuseris man išaiškino, kad su mano galimybėmis žvaigždės keliai man nenusišviečia, o tas repo stiliaus melodijas, bet kuris juodaodis afrikietis perspjaus net nesistengdamas, gyvenimas tame nuodėmingame pasaulyje prarado bet kokią prasmę. O po to gimtoji darbo birža eilinį kartą patvirtino, mano netinkamumą visuomenei ir pasiuntė mane mokytis gipskortono meistro pagalbininku. Žinoma, kada šefas, su savo išprotėjusiu žvilksniu, pradėdavo man aiškinti, apie lygiagrečiai išdėliotų varžtų grožį, man net norėdavosi suprąsti viso to prąsmę. Bet širdyje, aš jau žinojau, kad mano gyvenimas nenusisekė ir kai, po šviesos smūgio su manim pradėjo kalbėti balsai ir paprašė sudalyvauti naujausių ritmų skambėjimo apmokymo aborigenus programoje, aš sutikau.
Kiaulės jie, - tie balsai. Įkišo mane į keturiolikmečio valstiečio kūną ir dabar pabandyk išsisukti. O šefas, arba kaip dabar teks jį vadinti - ponas bajoraitis, vis dėlto teisus. Apsimęsti visą savaitę nebyliu vis dėl to prireiks. Užtenka ir to, kad šyryt, pabudęs, suritmavau visiems prašymą atsikelti ir įjungti šviesą. Namiškiai tai atsikėlė, bet iškart pasiuntė sesę pas popą. O po to mane surišo ir padėjo įmesti į belangę. Bjaurybės, net nusičiurkšti nedavė. Teko tai atlikti kameros krašte. O po to Diteris, kai tik jį čionai įmetė, iškart įlipo į balą. Ir velnias mane tempė už liežuvio, atsiprašyti. Smakras ir dabar dar skauda. Svarbiausia mažas, kūdas, bet piktas kaip pasiutęs šuo. Norėjau stuktelti atgal, bet persigalvojau. Dar pritrenksiu netyčia. Nu nemėgstu aš spręsti ginčų jėga.
O po to mus išlaisvino ir teko pasikalbėti su šefu, velnias bajoraičiu. Keista, aš jau pripratau prie didžiulio metų skirtumo tarp mūsų, o dabar jis mano vienmetis. Diteris iš kart pradėjo jam priekaištauti, bet buvo greitai nusodintas. Galvoju, kad vis dėlto teks įsiklausyti į Tado žodžius. Jo padėtis, padauginta gyvenimo patirtim, turi mums padėti, ypač pradžioje. Tuo labiau, kad užduotis pas mus viena ir man nieko daugiau nelieka, kaip padėti jam.
Aš įsistibeilijau į šulinį. Ir man čia reikės nusiprausti? Juk ne galiu grįžti namuosna toks purvinas? Dar vienas keistas įspūdis. Pasirodo aš čia turiu visai kitą šeimą ir jos sudėtį, o susitepusiam po kaliūzės, ten grįžti nesinori.
Čia mane aplenkė Diteris. Sušnypštęs ant manęs, jis įmetė kibirą į šulinį, staigiai prisėmė vandens, nusiprausė ir nubėgo. O balas tai paliko. Juk, jeigu taip kiekvienas laistys vandenį, tai purvas mus užkariaus. Reikės pririnkti akmenukų ir papilti aplinkui. Menkniekis, bet vietiniems žmonėms taps lengviau. O vanduo tai ledinis. Staiga prisiminiau, kad dabar aštuonioliktas amžius ir sudrebėjau. Juk čia gi nėra net elemetariausių higienos įrenginių. Nuo blogos nuotaikos mane išgelbėjo šalto vandens lašai, papuole ant krutinės. Aš nusipurčiau, nulėkiau namo, susiradau savo geriausias kelnes bei marškinius ir persirengiau. Tik išeidamas, atkreipiau dėmesį, kaip į mane žiūri namiškiai. Mama, broliai bei sesės, man reikia gelbėti pasaulį. Bet pažadu jūsų neužmiršti.
Eidamas link ponaičio namo, galvojau, kuo aš galėjau padėti. Jeigu realiai žiūrėti, tai mano muzikinis išsilavinimas, niekam čia nereikalingas. Nu parašysiu porą patriotinių dainų, tai jos ką, sustabdys priešų kariuomenes. Su technika aš pažįstamas irgi tiek, kiek reikia pakeisti nuleistą automobilio padangą, sujungti kompiuterio kabelius ir viskas. Istorija domėjausi, bet mano arkliukas buvo renesansas ir tų laikų Italija. O apie dabartinę Lietuvą, neturiu nė mažiausio supratimo. Gerai, pažiūrėsim kokiomis žiniomis disponuoja kiti mano bendražygiai.
Kupinas tokių nelinksmų minčių priėjau Tado triobą ir apsižiūrėjau. Jeigu tai bajoro dvaras, tai aš Anglijos princesė. Labiau tiktų apsakymas, - tvartas su langais. Paprasti kolūkiečiai mano senelės kaime Baltarusijoje geresniuose gyvena. Taigi ponas Žemecki, blogi tavo popieriai. Skurdas žvelgia į tavo akis. Ir laiptų tvorelė ne pačiam geriausiam stovyje. Nieko, paskui sutvarkysiu. Aš tyliai pasibeldžiau į duris. Atidarė Laima, dvaro merga.
- A, pasirodė velniūkštis. Ir kaip tokius žemė nešioja? Ir į dar pas padorius žmones į namus lenda.
Savo kūnu ji užtvėrė praėjimą, kaip Matrosovas ambrazūrą. Ir kuo aš jai taip neįtikau? Paslėpėm su Diteriu jos drabužius, kol maudėsi, kelis kartus suvaidinom po langais „Kačių vestuves“. Tai ką, dėl to menkniekio jau antrus metus pykti? Norėjau paklausti, kaip sekasi jos draugei, kuriai neseniai mes pripylėme erškėtrožių sėklų į lovą, bet laiku prisiminiau apie tylėjimo epitimiją. Kažkaip, prasibrovęs pro tarpą tarp tos bačkos ir durų rėmo, sugebėjau įlįsti į virtuvę, pirmąjį namo kambarį. Ji padarė man neiždildomą įspūdį, įpatingai visišku švaros nesilaikymu. Toks jausmas, kad vietiniai nieko nežino apie elementariausius higienos reikalavimus. Už stalo jau sėdėjo paniuręs Diteris. Skarelė ant jo veido, darė jį panašų i laukinių vakarų kaubojų. Taip, draugelis kaip visada durnavoja. Tadas stovėjo prieš langą ir apie kašką galvojo. Aš prisėdau šalia Diterio.
Staiga į kambarį įbėgo baltapūkė pabaisa, sesutė mūsų ponaičio, panelė Kristina. Ta gyvatė sušiaušė Diterio ševeliūrą, atsargiai apėjo mane. Oi mamyte, aš žinau, kuo tai viskas baigsis. Aštrūs nagučiai įsikibo į mano ausis. Galvą teko pasukti. Primerktos žalios akys ir riesta nosytė, išsprendusios savo užduotis, pagaliau paliko mane ramybėje. Panelė Kristina leido sau atkreipti dėmesį į brolį. Įrėmusi rankas į šonus, tuo parodydama, kas šeimininkas šiuose namuose, ji griežtai paklausė:
- Ar tai teisybė, kad tu tapai seniu? Ir kodėl neatsiklausei mano leidimo?
Mano stalčius nukrito ant stalo.


Diteris

Kada balsai mano galvoje nustojo pudrinti smegenis, tiesioginiai mano kūno poreikiai išvijo mane iš namų. Nusičiurškęs pagalvojau. O juk kaip gerai viskas susidėstė. Dar vakar man norėjaosi kaukti apimtam nevilties. Rodos kas čia tokio, patvarkėm arabų baze ir, kaip tikėjomis, sunaikinom visus pėdsakus. O šyryt pakambino Žasino sesuo ir pasakė, kad jį rado pripjautą, su kankinimo pėdsakais ant kūno. Kas tai padarė supratau iš kart. Todėl po žaibo smūgio, pasiūlymo sudalyvauti strateginiame žaidime, griebiausi, kaip skestantis šiaudo. Atsisėdęs ant suolelio prie namų, susimąsčiau. Vis dėl to balsai galvoje išdūrė manę, kaip kokį lochą. Ir kodėl jie, kaip žadėjo, neįkišo manęs į elfų kunigaikščio ar gnomų caro kūnus. Tai ne, paskutine minute pas juos planai pasikeitė ir man staiga teko įsikūnyti į keturiolikmetį valstietį.
Apžiūrėjau savo naują avatarą. Septyneri numesti metai man nepasirodė dideliu nuostoliu. Dabar bent jau žinau, į kurią pusę man reikia vystytis. Gaila, kad praeitame gyvenime daugiausia domėjausi gusitų karų laikotarpiu, bet nieko, neprapulsiu. Pabandžiau prisiminti, kuo skiriasi menas fechtuoti dvirankiu kalaviju ir špaga.
Grįžti namo man visiškai nesinorėjo. Ir tik dabar man daėjo kur aš papuoliau. Aštuonioliktas amžius. Jokių, ir dar artimiausius du šimtus metų nenusimato jokių patogumų. Na, bet jau tuo manęs neišgązdinsite. Nuo vaikystės dalyvaudavau gusitų žaidynėse ir bendraudavau su to laikotarpio restauratoriais. Savaitės, pragyventos gamtoje, išmokino mane užkurti laužą vienu degtuku, ir išvirti sriubą iš to ką, turi po ranka. Net kalvio profesijoje nesu profanas. Problema tik viena. Visa tai praverstų amžiuje taip 14-16. O dabar 1700-ji metai. Su paraku ir šautuvais. Taip, užduotis man papuole ne iš lengviausių.
Čia atėjo vietiniai kaimiečiai, sugriebė mane už rankų ir nuvedė į cypę. Nu ir kiaulės, net persirenkti neleido. Lininė liemenė, tarnavusi man naktiniais, labai varžė mano judesius ir neleido man staigiai smūgiuoti kojomis, todėl teko nurimti. Tuolabiau, kad už rankų, mano, dar vaikėzo, kūną laikė vyrai pripratę prie šakių.
Toje pašiūrėje, aš iškart įsikerioblinau į smirdinčią balą. Šviesa, prasiskverbusi pro kreivai sukaltas lentas, man leido pamatyti kvailą Alesio snukį, kuris iškart pradėjo atsiprašinėti. Trinktelėjęs jam į žandikaulį, vos nepradėjau kaukti iš nevilties. Pyd.... tai tie balsai galvoje, kiaulės, sutikti taip juos vienus naktį tamsiame skersgatvyje. Šlykštus kikenimas mano pasamonėje privertė mane nurimti. Taip, dievai teisingumu nepasižymi. Mano siela isikūnijo į berniuką, kuris, na šiek tiek mažesnis, negu aplinkiniai. Rodos man neužteko praėjusio gyvenimo, kur mano nedidelis ūgis buvo daugelio bėdų sukėlėjas. Čia priėjo Tadas ir pradėjo klausinėti, kaip mums sekasi. Teko pasiųsti jį visiškai mandagiai, nu tenais. Kada mus išleido ir pasodino už stalo, priminiau jam, kad mes visi lygūs ir demokratiniai principai patys geriausi.
Blogas jis, tas ponaitis. Gerai, kad nors papusryčiauti kartu pakvietė. Nulėkiau nusiprausti. Teko tik Alesių nustumti, o tai stovi kaip stulpas ir žiūri į šulinį, kaip katinas į lašinius. Galima pagalvoti, kad jis visai nepastebi rytmetinio šalčio. Greitai prisėmęs vandens ir nusiprausęs, nulėkiau pas mamą. 
Man tapo liūdna, kai aš, dar sykį apžiūrėau savo dūmą,  įėjau vidun. Plūktos grindys, jokių langų, reikia naudotis balanomis. Sugniaužęs kumščius, priėjau prie mamos:
- Nepergyvenk, mes dar jiems visiems parodysim.
Taip nuramines mamą, o tai jau apsižliumbė, užsimoviau savo geriausias, tiksliau vieninteles kelnes. Ačiū mamai, kad nors lopai neišsiskiria savo salva nuo originalo. O apie tai, kaip mums ištrūkti iš vargo, ką nors sugalvosiu. Juk prieš mane plyti visas pasaulis.
Eidamas link ponaičio namo, dar sykį apgalvojau savo galimybes. O juk Tadas teisus, giminaičių aš kaip ir neturiu. Ačių mano genealoginiam tėvuj. Ką aš apie jį žinau, tai, kad samdinių, prieš penkioliką metų apsistojusių mano kaime, kapitonas išsirinko ją. Buvo dar viena mergiotė, kurią jie sugadino, bet ji nusiskandino. O mano mama nešioja geležinį žiedą su idomiu herbu ir vis tikisi, kad jis sugrįž. Aš tai pat to laukiu, ir tikiuosi. Noras sutikti mano „tėvelį“, dabar ir šioj akirmirkoj, taip sujaudino mane, kad pradėjau spardyti pono pašiūrės duris.
- Tadai, aš atėjau!
Kaimiečiai, tvarke kieme vežimą, kažko tai kvailai pradėjo žiūrėti į mane ir šypsotis. Aš ką jums parodoj kokioj. Atsikeršydamas parodžiau jiems porą grimasų.
Atsipeikėjau ant žemės. O pas ponaitį gerai pastatytas smūgis.
- Tu ką, užmiršai apie tylėjimo epitimiją, duota tau? - Tadas pakvietė dvaro mergą,. - Duok savo skarele! - Ji nuraudo, bet pakluso. Užrišdamas man apatinę veido dalį, sušnypštė į ausį:
- Sugalvosi atkeršyti, atsimink, kad jei valstietis suduoda kilmingajam, tai pagal lietuvišką statutą jam nukertama ranka. O tu man sveikas reikalingas, štai čia skarelė ir padės. Dabar kai įkvėpsi oro, norėdamas išrėšti ar padaryti kokią kvailystę, ji tau tai primins.
Tadas griežtai pažiūrėjo į susurinkusius ir tyliai ištarė:
- Tėvas Ignacijus paskyrė  Diteriui už praeities nuodėmes, savaitinę tylėjimo epitimiją. Jei kas nors pamatys jį plepant, tegul pasako man. Piemuo jam atseikės dešimt botagų.
Kaimiečiai džiaugsmingai sulinksėjo ir patvirtino, kad tikrai prižiūrės mane ir mielu noru patys užims budelio vietą, jei tas susirgs. Ir kodėl jie manęs taip nemyli? Vis dėl to išgyvenimo instinktas privertė mane isiklausyti i mūsų būsimo „vadeivos“ žodžius.
Įėjęs į virtuvę aš apsižiūrėjau. Taip, ponaiti, neturtingai gyveni. Aš net pasakyčiau labai, labai neturtingai. Irgi man išdidus bajoras. Čia įėjo mūsų medingalvis Alesius ir įsistibeilijo į mane. Ką kaubojų gyvenime nematei, tai priprask, laikas jau. O štai ir panelė Kristina. Šviesos spindulys tamsos karalystėje. Tokia sesuo pasiliko pas mane praeitam gyvenime. Ji, kaip visada pakankino Alesių ir pradėjo mokyti Tadą. Bet po Kristinos frazės, jok namiškiai skaito, kad jo kūne apsigyveno kažkoks-tai senis, aš pajutau, kaip šalta ranka sugniaužė mano gerklę.